Šiuo metu Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vykstanti išskirtinė Voicecho Gersono (Wojciech Gerson, 1831–1901) paveikslo „Lietuvos krikštas“ (1889) paroda suteikia ypatingą galimybę 630-ųjų Lietuvos krikšto metinių proga permąstyti Lietuvos, kaip neatsiejamos Vakarų krikščioniškosios civilizacijos dalies, praeitį, dabartį ir ateitį. 1387 m. Lenkijos karaliaus (1386–1434) ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio (1377–1381, 1382–1434) Jogailos įvykdytas Lietuvos krikštas šalį įvedė į katalikiškųjų Europos šalių šeimą. Dėl šio ypatingo ryžto pareikalavusio žingsnio Jogaila vertintinas kaip vienas reikšmingiausių Lietuvos valdovų. Tiesa, Lietuvai ir Jogailai didelės pagarbos nerodžiusio lenkų kronikininko Jono Dlugošo (Jan Długosz) kronikos pagrindu suformuota senoji lenkų istoriografija ir lenkų istorinė sąmonė lėmė, kad Lenkijos vaidmuo krikštijant Lietuvą buvo pernelyg išpūstas. XIX a. Rusijos imperijos okupuotose Lenkijos ir Lietuvos žemėse (Varšuva, Vilnius, Minskas, Kijevas) ypatingą reikšmę tautinio atgimimo, patriotiškumo ir katalikybės išlaikymo bei pasipriešinimo cariniam režimui procesuose įgijo monumentalioji dailė. Tarp šio žanro kūrėjų carinio režimo okupuotose žemėse bene pats svarbiausias tapytojas buvo V. Gersonas, jo kūryboje ypač išsiskiria didingas paveikslas „Lietuvos krikštas“. Tačiau 1387 m. Lietuvos krikšto realybė gerokai skyrėsi nuo V. Gersono paveiksle pateiktos interpretacijos, šią nulėmė XIX a. lenkiškosios visuomenės turėtas vaizdinys, savo ruožtu paremtas J. Dlugošo sukurtomis fikcijomis pagražinta istorija. Kaip iš tikrųjų atrodė Lietuvos krikštas ir kas būtent V. Gersono paveiksle yra realybė, o kas – fikcija, sužinosite apsilankę Valdovų rūmų Kultūros ir dailės istorijos grupės administratoriaus-vyresniojo muziejininko Eimanto Gudo paskaitoje.
Renginys nemokamas, tačiau būtina registracija. Registruotis galite paspaudę čia.