Žymus italų paveldosaugininkas, architektas restauratorius, muziejininkas ir vienas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo projekto oficialių konsultantų dr. Markas Borela (Marco Borella) renginio metu pristatys žymiausius medžioklės dvarų pavyzdžius Italijoje. Iš istorijos žinome, kad Viduramžių ir Renesanso laikotarpiu valdovo dvaras neįsivaizduojamas be „karališkųjų medžioklių“. Jos vykdavo tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje.
Medžiojimas, anksčiau buvęs vienu iš išgyvenimo būdų, ankstyvaisiais Viduramžiais tapo valdovų laisvalaikio praleidimo forma. Praturtinta įvairiausiomis taisyklėmis bei ritualais, medžioklė, ypač su sakalais ir tauriojo elnio medžioklė, ištisus šimtmečius buvo itin mėgstama ir Italijos teritorijas valdžiusių karalių bei kunigaikščių. Aistra medžioti atsirado, gyvavo ir išnyko dvaruose ir valstybėse, kurios penkis šimtmečius kūrėsi ir klestėjo (ir žlugo) visame Apeninų pusiasalyje.
Tikros ir tipiškos medžioklės pilys atsirado tik prasidėjus vėlyvajam Renesansui, tačiau paties medžioklės pilių fenomeno pradžia siekia jau Viduramžius. Jos būdavo statomos iki pat XVIII a. pabaigos. Nuo Kastel del Montės (Castel del Monte, XIII a.) pilies iki pat Stupinidžių (Stupinigi, XVIII a.) medžioklės rūmų atsispindi aristokratiškojo medžioklės meno klestėjimo šimtmečiai Italijoje, kai būdavo statomos medžioklės pilys tam atidžiai pasirinktame kraštovaizdyje.
Italijos medžioklės pilys – tai sudėtingo fenomeno, susiejančio politiką ir reginius, fizines pratybas ir pramogas, ritualus ir kovas, architektūrą ir gamtovaizdį, raidos rezultatas. Apeninų pusiasalyje, kuriame nuolat gyvavo daug valstybių, buvusios medžioklės pilys skirtingu istoriniu laikotarpiu bei skirtinguose geografiniuose regionuose pasižymėjo savitais bruožais. Kiek skirtingos buvo normanų Viduramžių pilys Sicilijos karalystėje, Vidurio Italijos pilys Renesanso pradžioje, Šiaurės Italijos didžiosios Po upės lygumos pilys Renesanso pabaigoje. Pastarųjų tradicija buvo gyvybinga iki pat XVIII a. pirmos pusės.
Medžioklė tapo pagrindiniu karalių ir kunigaikščių laisvalaikio užsiėmimu bei pramoga, kovos pratybomis bei karinių strategijų išbandymu, fizinėmis pratybomis bei galimybe gerai pažinti gamtinę aplinką. Vėliau (tai ypač būdinga Italijos valdovų dvarams) ji tapo ir vaizdingu galios demonstravimu, o tai, be jokios abejonės, darė įtaką politiniams sprendimams bei diplomatijai. Medžioklės metu valdovai suteikdavo malonią pramogą savo garbingiems svečiams, taip siekdami sustiprinti arba užmegzti gerus santykius su įtakingais asmenimis.
Pamažu aistra medžioti išpopuliarėjo visuose Europos valdovų dvaruose, paplito ir įvairios medžioklės formos: medžioklė su sakalais („plunksna prieš plunksną“, „aukštojo“ ir „žemojo“ skrydžio medžioklė), „plaukas prieš plauką“ (stambiųjų ir smulkiųjų žvėrių medžioklė) bei garsioji epinė tauriojo elnio medžioklė.
Italijos medžioklės pilių architektūrai didelę įtaką padarė gausios Prancūzijos medžioklės pilys, kurios buvo gerai žinomos Italijoje ir kuriose lankėsi ne vienas Italijos valstybių valdovas: labiausiai buvo žinoma Šamboro (Chambord, 1519) pilis, XIV a. pabaigos Vincento (Vincente) ir kitos pilys.
Beveik 500 km ilgio didžioji Italijos Po upės lyguma, apsupta kalvų ir kalnų, yra ta teritorija, kur ypač gausu medžioklės pilių ir dvarų. Būtent čia XVI a. antrojoje pusėje susiformavo savitas medžioklės pilių tipas su tipingais architektūriniais bruožais.
Mantujos kunigaikščiai Gonzagos pasistatydino garsųjį Marmirolo (Marmirolo) dvarą, o Parmos kunigaikščiai Farnezės (Farnese) įsirengė Kolorno (Colorno) ir Sala Bagancos (Sala Baganza) rezidencijas. Savojos dinastijos atstovai, garsūs savo kariniais sugebėjimais, taikos metu mielai laiką leisdavo „medžiodami elnią“, vadinamąjį „venerie“, o tai aiškiai rodo prancūzų įtaką savojiečiams. Įspūdingiausia šio regiono medžioklės pilis – Stupinidžių (Castello di Stupinigi).
„Karališkosios medžioklės“ su visais savo ritualais, medžioklės pilims būdinga architektūra bei tipišku kraštovaizdžiu šiuo ilgu laikotarpiu (XIII–XVIII a.) nebuvo vien itališkas fenomenas. Visa tai labai panašiai pasikartojo visuose Europos valdovų dvaruose. Pilies medžioklinė paskirtis ne tik lėmė jos architektūrą, bet ir turėjo įtakos kraštovaizdžio formavimuisi. Pavyzdžiui, Po upės lyguma, anksčiau buvusi visiškai „laukinė“, pamažu tapo saugoma teritorija, siekiant išsaugoti reikalingus medžioklės plotus ir garantuoti valdovų išskirtines privilegijas šioje žemėje. Dauguma šiuolaikinės Italijos viešųjų parkų bei gamtos rezervatų seniau buvo privatūs medžioklės plotai.
Pranešimas bus skaitomas italų kalba ir sinchroniškai verčiamas į lietuvių kalbą.
Renginio partneriai: Italų kultūros institutas, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos Respublikos Seimas
