Nuo vienaragio iki Trijų Karalių: gotikiniai kokliai iš Valdovų rūmų muziejaus rinkinių

Gotika – pirmasis Europos dailės ir architektūros stilius, palikęs ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros ir meno pavelde. Įdomu, kad iki Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tyrimų apie Gotikos epochos interjerus Lietuvoje žinota labai mažai, o pradėjus archeologinius kasinėjimus aptikta daugybė Gotikai būdingų radinių – ornamentuotų grindų bei sienų apdailos plytelių, profilinių plytų, kitų architektūrinių detalių, puodyninių ir plokštinių koklių, dažyto tinko fragmentų bei kitų dirbinių. Jie atskleidė daug platesnį Gotikos epochos Lietuvoje paveikslą.

 

Parodoje pristatomi vieni iš įdomiausių gausios Gotikos epochą reprezentuojančios kolekcijos radinių – gotikiniai plokštiniai kokliai. XV a. viduriu datuojamą koklių kolekciją sudaro apie 650 koklių ir jų fragmentų, puoštų mažiausiai 60-ia skirtingų siužetų. Gotikos epochai priskiriama ir dalis XV–XVI a. sandūros koklių. Visi šie kokliai dekoruoti heraldiniais ženklais, biblinėmis bei šventųjų gyvenimo scenomis, mitologiniais ir kasdienio gyvenimo siužetais. Tyrimų metu atrastų koklių pagrindu, rekonstruojant Valdovų rūmų Gotikos laikotarpio salę, buvo atkurta ir XV a. vidurio krosnis.

 

Iš koklių suręstos krosnys buvo ne tik šildymo įrenginiai, bet ir vienas svarbiausių interjero akcentų, atspindintis to meto Lietuvos valdovų ir diduomenės pasaulėžiūrą, besiformuojančias heraldikos tradicijas, estetines nuostatas. Gotikos epochai priskiriamų radinių stilius rodo, kad šiuo laikotarpiu Lietuva galutinai įsitvirtino Europoje kaip lotyniškosios civilizacijos dalis, o kokliuose užfiksuoti ženklai leidžia pažinti to meto valdovų, diduomenės, dvasininkų valdžios simbolius, tikėjimo ženklus, mitologinius ir kasdienybės siužetus.

 [-]

Laikotarpis, kuriam priskiriama dauguma parodoje pristatomų koklių, siejamas su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio (1440/1447–1492) valdymu, 52 metus trukusiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir 45 metus – Lenkijos Karalystėje. Istoriografijoje įsigalėjusi nuomonė, kad tuo metu galutinai įsitvirtino Vilniaus, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, statusas ir reikšmė. Šį faktą liudija valdovo kelionių po Lietuvą maršrutai, ilgas rezidavimas Vilniuje, čia išduoti dokumentai, privilegijos, dovanojimai, korespondencija, čia vykę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų suvažiavimai, kiti svarbūs įvykiai.

 

XV a. antroje pusėje Jogailaičiai, Gediminaičių dinastijos atšaka – Kazimiero Jogailaičio vaikai, įsitvirtino Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos karalysčių sostuose, nutekėjo į daugelį Vokietijos kunigaikštysčių, tapdami viena stipriausių Vidurio Rytų Europos dinastijų.

 

Parodą sudaro devynios teminės dalys. Pradžioje pristatoma Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos raida XV a., antroje ir trečioje dalyse eksponuojami kokliai su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės heraldiniais ženklais, ketvirtoje rodomi vyskupų simboliai ir herbai, penktoje – bajoriškųjų giminių ženklai, šeštoje – kokliai bibline tematika, septintoje – kokliai, vaizduojantys kasdienybės ir mitologinius siužetus, aštuntoje supažindinama su gotikinių koklių radimvietėmis ir krosnies rekonstrukcija. Paskutinėje parodos dalyje eksponuojami XV a. pabaiga – XVI a. pradžia datuojami kokliai, primenantys „Jogailaičių imperijos“ laikus Vidurio Europoje.

 

Ši paroda – dar viena proga, pristatant beveik 600 metų menančius unikalius archeologinius radinius, juose vaizduojamus siužetus bei simbolius, priminti ne tik svarbų Vilniaus, švenčiančio 700 metų jubiliejų, klestėjimo laikotarpį, bet ir daugelį kitų su Lietuvos bei Europos istorija susijusių aspektų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės integraciją į Vakarų lotyniškosios civilizacijos erdvę, Lietuvos krikštą, Horodlės unijos reikšmę, heraldinių ženklų susiformavimą, Trakų ir Vilniaus vaivadijų įkūrimą, Jogailaičių įsitvirtinimą Europoje.