Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai kartu su Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi – Valstybiniais meno rinkiniais (Lenkija) ir Adomo Mickevičiaus institutu (Varšuva, Lenkija) pristato vieno šedevro parodą – Lenkijos ir Lietuvos kronprinco Žygimanto Augusto (1520–1572) vaikiškus šarvus. Juvelyriškai nukalti šarvai – išskirtinio meistriškumo kūrinys, unikali istorinė Lenkijos ir Lietuvos paveldo relikvija, pasižyminti itin intriguojančia istorija.
Vaikiški Žygimanto Augusto šarvai
XV–XVI a. lietuvių kilmės Gediminaičių-Jogailaičių dinastija buvo viena žymiausių Europoje. Šį statusą liudijo dažnos santuokos su įtakingiausių užsienio valdovų atžalomis. Viena tokių sąjungų – jau 1527 m. pradėtos planuoti vos gimusios Elžbietos Habsburgaitės (1526–1545) ir jos antros eilės dėdės iš motinos pusės, būsimojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) vedybos. Tuoktuvės per atstovus buvo suplanuotos 1533 metais. Ruošdamasis šioms iškilmėms Elžbietos tėvas – Romos, Vokietijos, Vengrijos ir Čekijos karalius (nuo 1526/1531 m.), būsimasis Šventosios Romos imperatorius Ferdinandas I (1558–1564) trylikamečiam žentui užsakė vaikiškus reprezentacinius šarvus – prestižinę ir itin vertinamą dovaną Viduramžių bei ankstyvųjų Naujųjų laikų Europoje.
Meistras, pas kurį buvo užsakyti Žygimantui Augustui skirti šarvai, buvo ne paprastas ginklakalys, o garsios šio amato dinastijos atstovas. Šarvus sukūrė Tirolio sostinėje Insbruke (Austrija) dirbęs Jorgas Zoizenhoferis (Jörg Seusenhofer, 1516–1580), laikomas vienu žymiausių XVI a. vokiečių meistrų. J. Zoizenhoferis Ferdinando I prielankumą pelnė sukūręs vaikiškus šarvus būsimajam Ispanijos ir Portugalijos karaliui Pilypui II, kuriam tebuvo vos ketveri. Ferdinandas I buvo itin patenkintas šiais sūnėnui skirtais šarvais. Todėl jau 1533 m. užsakė šarvus ir Žygimantui Augustui.
Žygimanto Augusto šarvai – išskirtinis paveldo reliktas, nes vaikiški šarvai buvo rečiau kuriami nei suaugusiųjų. Greitai augantiems vaikams šarvai netrukus tapdavo per maži, tad jie dovanoti ne dėl praktinių sumetimų, o vien siekiant užmegzti politinius, dinastinius ryšius. Dažniausiai brangūs vaikiški šarvai net nebūdavo įteikiami. Pavyzdžiui, imperatoriaus Maksimiliano I užsakytus šarvus jo anūkas, būsimasis imperatorius Karolis V, tiesiog išaugo jų net nepabaigus gaminti. Panašiai nutiko Žygimanto Augusto pusbroliui, Vengrijos ir Čekijos karaliui Liudvikui II Jogailaičiui. To paties Maksimiliano I užsakytų šarvų meistras iki 1515 m. užbaigti nespėjo, todėl imperatorius jų laiku negalėjo įteikti.
Žygimanto Augusto šarvai, 1533 m. sukurti trylikamečiam berniukui, po dešimtmečio, 1543-iaisiais, kai pagaliau Krokuvos katedroje įvyko vedybų ceremonija, dvidešimt trejų metų sulaukusiam Lenkijos ir Lietuvos kronprincui jau buvo per maži, tad imperatorius Ferdinandas I jų žentui taip ir neįteikė. Tačiau jie buvo sukurti pagal tikslius Žygimanto Augusto kūno matmenis. Manoma, kad trylikamečio kronprinco ūgis buvo 156,8 cm, o šie šarvai pagaminti 157 cm ūgio paaugliui.
Ant kiekvieno antpečio yra atskirai išraižyti Žygimanto Augusto ir jo žmonos Elžbietos inicialai, kurie antkrūtinyje susijungia į bendrą SE kompoziciją. Tai primena šarvų sukūrimo intenciją – Žygimanto Augusto (lot. Sigismundus) ir Elžbietos Habsburgaitės (lot. Elisabeth) jungtuves. Toks sprendimas įrašyti jaunavedžių vardų inicialus būdingas XVI–XVII a. dovanoms. Šarvų plokštelės sumodeliuotos lyg drabužis, pasiūtas iš minkšto audinio, kurio atskiros dalys suskaidomos polichromiškai ir plastiškai. Bemaž visas šarvų paviršius padengtas rombų raštu. Plokštelių pakraščiai ir rombus skiriančios juostelės raižytos ir auksuotos, naudotas pasikartojantis keturlapio dobilo motyvas – sėkmės simbolis.
Tiesa atskleista tik XX amžiuje
Paskutinius kelis šimtus metų šie Žygimanto Augusto šarvai klaidingai buvo siejami su jo pusbroliu Liudviku II Jogailaičiu (1506–1526), Vengrijos ir Čekijos karaliumi. Galbūt prisidėjo tai, kad 1784 m. Stefano Dorfmaisterio (Stephan Dorffmeister, 1729–1797) nutapytame Liudviko II Jogailaičio portrete pavaizduoti būtent šie šarvai. Portretas buvo dažnai kopijuojamas ir reprodukuojamas. Viena iš su šarvais susijusių, bet faktais nepagrįstų legendų taip pat byloja, kad jie galėjo būti užsakyti Žygimanto Augusto tėvų ir skirti jo pakėlimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iškilmėms Vilniuje 1529 metais.
Po Pirmojo pasaulinio karo dalijantis Austrijos ir Vengrijos imperijos paveldą, šarvai atsidūrė Vengrijos nacionaliniame muziejuje. Dar 1939 m. Brunas Tomas (Bruno Thomas) paskelbė šaltinius apie Žygimanto Augusto šarvų sukūrimą, tačiau vengrai dar ilgus dešimtmečius šiuos šarvus laikė Liudviko II Jogailaičio relikvija. Tik XX a. pabaigoje muziejus įvardijo tikrąjį šarvų savininką. 2020 m. Vengrijos Vyriausybė nusprendė šarvus perduoti Lenkijai. 2021 m. vasario 17 d. jie atiteko Krokuvos Vavelio karališkajai piliai. Čia vaikiški Žygimanto Augusto šarvai buvo eksponuojami ir restauruojami. Simboliška, kad iš Vavelio šie šarvai pirmiausia išvyko į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje, kuriuos Žygimantas Augustas taip mėgo, kuriuos jis statė, kur gyveno ir mirė jo pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė. Būtent jųdviejų tuoktuvių istoriją ir primena šie šarvai.
Valdovų rūmų muziejuje pristatoma išskirtinė istorinė vertybė primena ir Vilniaus, kuris Žygimanto Augusto valdymo metais buvo tapęs visam Europos regionui reikšmingu politikos, diplomatijos, ūkio, kultūros ir meno centru, istoriją. Renesanso epochoje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo visoje Europoje garsių brangenybių, meno kūrinių kolekcijų, bibliotekos saugojimo vieta. Be kita ko, Vilniaus rūmuose Žygimantas Augustas buvo sukaupęs įspūdingą reprezentacinių šarvų bei ginklų rinkinį. Todėl ši vaikiškų Žygimanto Augusto šarvų paroda, padedanti atkurti Vilniaus aukso amžių ir primenanti čia saugotas istorines valdovų kolekcijas, yra skiriama Vilniaus miesto 700 metų sukakčiai.
Tarptautinė vieno šedevro paroda pristatoma Atkurtų istorinių interjerų ekspozicijoje ir lankytojams atvira nuo 2022 m. balandžio 9 iki birželio 5 d.
Parodos kuratorius – Krokuvos Vavelio karališkosios pilies ginklų ir šarvų rinkinių saugotojas bei tyrinėtojas Kšyštofas Čyževskis (Krzysztof J. Czyżewski).
Vavelio karališkoji pilis – Valstybiniai meno rinkiniai (Krokuva, Lenkija)
PARODOS KURATORIUS
Krzysztof J. Czyżewski
PARODOS KOORDINATORIAI
Dr. Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka, Gintarė Tadarovska
PARODOS KONSULTANTAI
Dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė, dr. Paulius Bugys, Ignas Račickas
PARODOS LEIDYBOS KOORDINATORĖS
Dr. Živilė Mikailienė, Gintarė Tadarovska
PARODOS RESTAURACINĖS PRIEŽIŪROS KOORDINATORIAI
Tadeusz Piotr Galant, Dainius Šavelis
PARODOS MOKSLINĖS IR KULTŪRINĖS PROGRAMOS KOORDINATORIAI
Dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vytautas Gailevičius
PARODOS EDUKACINĖS PROGRAMOS KOORDINATORĖS
Dr. Nelija Kostinienė, Lirija Steponavičienė, Gretė Ginaitytė
PARODOS RINKODAROS IR INFORMACIJOS KOORDINATORIAI
Monika Petrulienė, Mindaugas Puidokas
PARODOS TECHNINIO ĮRENGIMO KOORDINATORIAI
Kęstutis Karla, Aurimas Ramelis
