Publikuota 20250901
#pažinkmus – Sandra Vaitkevičiūtė, Valdovų rūmų muziejaus rinkinio kuratorė. Nuo Australijos iki archeologijos atradimų: apie keliones, meilę Lietuvai ir (ne)ledų dėžes darbe pasakoja Sandra.
Sandra, Jūsų biografija iki darbo Valdovų rūmų muziejuje labai spalvinga ir, galima sakyti, „vingiuota“. Įsivaizduoju, kad dalį istorijų jau papasakojote kolegoms?
Tuos vingius žino tikrai nedaug kolegų. Prieš tapdama Valdovų rūmų komandos nare gyvenau itin dinamiškai – studijos, kelionės ir kultūriniai atradimai vedė nuo vieno pasaulio krašto prie kito... Baigusi archeologijos bakalauro studijas beveik metams išvykau į Sidnėjų. Nors žinojau, kad grįšiu namo, vis kirbėjo mintis – o kur dar galėčiau nuvykti? Tačiau svarbios buvo ir studijos, todėl grįžusi į Lietuvą įstojau į archeologijos magistrantūrą. Jau po pirmojo studijų pusmečio pagal programą „Erasmus+“ pusei metų išvykau į Norvegiją. Gyvendama ten, užpildžiau dokumentus dalyvauti programoje „Work and Travel USA“ – taip vasarą praleidau Amerikoje. Tačiau vis prisimindavau Australiją... Po pirmosios kelionės ji pasiglemžė dalelę širdies, vis aplankydavo mintis: o kas, jei dar kartą? Taigi, susistabdžiau studijas ir išvykau į Pertą, Vakarų Australijos miestą. Į Vilnių sugrįžau beveik po metų ir tęsiau magistro studijas, o svarbi jų dalis – praktika. Žinojau, kad ją noriu atlikti Valdovų rūmų muziejuje. Tai ir buvo mano pradžių pradžia bei artimesnė pažintis su muziejumi.
Kokius mitus apie Australiją, JAV ir Norvegiją galėtumėte sugriauti?
Greičiausiai kiekvienas esame susikūrę savų mitų apie skirtingas šalis. Kalbant apie Australiją, ji be galo didelė ir įvairi, su karštomis bei ilgomis vasaromis ir žvarbiomis žiemomis, kartais net su minusine temperatūra ar pievomis, nuklotomis šerkšnu. Tad antrą kartą keliaudama jau žinojau: vilnonės kojinės – tiesiog būtinos!
Jungtinės Amerikos Valstijos dažnai asocijuojasi su didžiuliais miestais, greitu tempu ir minia žmonių – tą teko pamatyti ir man. Tačiau didelė mano vasaros dalis prabėgo visai kitokioje aplinkoje – mažame Naujojo Hampšyro kaimelyje, kur ritmas lėtesnis, o žmonės artimesni. Pasirodo, ten išėjus pasivaikščioti galima sutikti ir mešką, ir lietuvių kilmės amerikiečių! Su jais užsimezgė šiltas ir nuoširdus ryšys. Turėjau galimybę pagyventi pas juos, kartu puoselėti lietuviškas tradicijas – organizavome lietuviškus susibūrimus su trispalve, tautine giesme ir net cepelinais.
Na, o Norvegija... Nežinau, kaip ją mato kiti, bet man ji pasirodė kaip amžino įšalo žemė. Ir jeigu egzistuoja mitas apie šaltas ir ilgas žiemas, tai tokio mito sugriauti negalėčiau. Mano akimis, buvo žiema, tada – dar daugiau žiemos su dar daugiau sniego – ir tik tada, staiga, karšta vasara. Keturi metų laikai? Ne, kažkaip nepastebėjau, greičiau trys žiemos ir viena trumpa, bet karšta vasara (juokiasi).
Sutikote mešką?!
Meškos istorija labai paprasta. Ėjome su drauge pasivaikščioti po apylinkes neasfaltuotu keliuku, o aplink – ganyklos ir miškai. Ten ir pamatėme mešką, – kaip kokia katė perbėgo kelią, tiksliau, lėtai pražingsniavo, dar stabtelėjo ir pasižiūrėjo. Mes kuriam laikui sustingome, o jai pradėjus eiti savais keliais, pajudėjom ir mes: meška – link tos pusės, kur gyvenome, o mes jau rinkomės tai, kas liko – keliuką, vedantį į tolius. Šiek tiek paklaidžiojusios sukaupėme drąsą grįžti namo ir, laimei, meškos nebesutikome. Po to karto vakarinių pasivaikščiojimų atsisakėme, aš juos iškeičiau į rytinius bėgiojimus.
Grįžusi studijavote archeologijos magistrantūroje ir atlikote praktiką Valdovų rūmų muziejuje. Po studijų likote dirbti muziejuje ir štai jau penkeri metai esate čia. Kas paskatino pasilikti?
Atsiradus galimybei įsidarbinti, ilgai nesvarsčiau – jaučiau, kad viskas vyksta savo laiku ir vietoje. Po ilgesnių kelionių jau norėjosi stabilumo, tad atrodė, kad viskas natūraliai stojo į savo vietas. Prie šio jausmo, be abejo, prisidėjo ir praktikos įspūdžiai bei galimybė tiesiogiai prisiliesti prie istorijos. Atlikdama praktiką, turėjau progą dalyvauti Valdovų rūmuose vykusiuose archeologiniuose tyrimuose, o muziejaus saugyklose pasirinkau tyrinėti profilines plytas – jos tapo pagrindiniu mano magistro darbo objektu. Esu labai dėkinga dabartiniams kolegoms, kurie manimi patikėjo net tada, kai pačiai dar trūko pasitikėjimo – jų palaikymas buvo ir tebėra be galo svarbus.
Kiekvienas daiktas – net ir maža šukė – sulaukia Jūsų dėmesio. Kaip atrodo archeologinio artefakto kelionė per Jūsų rankas?
Imi vieną po kitos, maždaug dvidešimt metų muziejaus saugyklose išgulėjusias ledų dėžes ir žiūri, kas slepiasi viduje, o jose gali rasti visko (išskyrus ledus): paprastai nuo kaulo iki keramikos dirbinių. Žiūri į ataskaitos radinių sąrašą, patikrini, ar viskas yra. Paskui žiūri dar kartą, ar kas nesiklijuoja, kitaip sakant, žaidi dėlionės žaidimą, tik nežinai, ar turi reikiamas dalis. Dažniausiai, deja, neturi, bet jei randi, gali suklijuoti apysveikius puodus ar koklius, kurie keliauja į Valdovų rūmų ar kitų muziejų ekspozicijas, parodas. Ir tada vėl imi kiekvieną artefaktą, nesvarbu, ar tai šukė, ar apysveikis koklis, nufotografuoji, sukuri arba patikslini aprašą, pamatuoji. Toliau vyksta atranka, kas bus perduota piešimui, fotografavimui, konservavimui ar restauravimui, ir dar yra papildomos dokumentacijos, kuria reikia pasirūpinti... ir taip su tūkstančiais artefaktų. Galiausiai pagal medžiagiškumą suformuojamos naujos (jau nebe ledų) dėžės, užklijuojama etiketė su informacija, kas yra viduje, – taip muziejinės vertybės būna pasiruošusios grįžti atgal į saugyklas.
Jūsų dėmesio sulaukia ir naujas hobis – daržininkystė. Koks šių metų derlius?
Tikriausiai kaip ir daugelio daržininkų: kai kas neišdygo, kai kas išdygo, bet ne viskas užderėjo. Visgi galiu pasidžiaugti savo balkoniniu „žemaūgiu“ pomidoru (bent jau taip rašė ant sėklų pakelio), kuris ne tik praaugo mane, bet jau siekia ir lubas. Vis dėlto augalas ne tik aukštyn augo, jis gausiai žydėjo ir subrandino puikų slyvinių pomidorų derlių. Kiti žemaūgiai pomidorai labiau priminė žemaūgius ir taip pat lepino savo vaisiais. Agurkams sekėsi kiek sunkiau, tik vienas iš trijų pasidavė įkalbinėjimams subrandinti derlių – likusieji nusprendė tik žydėti. Na, o žemuoges, manau, reikėtų tiesiog laiku persodinti. Tikiuosi, kitą sezoną tai prisiminsiu!
Daug keliaujate, tačiau širdis – Lietuvoje? Kokia akimirka Lietuvoje įsiminė labiausiai?
Taip, keliauti man patinka, tik Lietuva visada išliks namai. Vienas ryškiausių paskutiniųjų metų įspūdžių – būtent iš Lietuvos, šimtmečio Dainų šventės, kur šokau. Dalyviams šventė neapsiriboja vien koncerto diena – tam reikia daug pasiruošimo. Ypač intensyvi buvo paskutinė savaitė prieš renginį, kai repeticijos vykdavo nuo ryto iki vakaro. Atrodė, kad tai niekada nesibaigs, o kai nuovargis versdavo iš kojų, klausiau savęs, ar tikrai man to reikia? Bet viską atpirko koncerto diena, kuri prabėgo kaip akimirka. Jaudulys, šimtai žmonių, pasipuošusių tautiniais kostiumais, bendra dvasia ir jausmas, kad esi tokio didelio įvykio dalelė. Ir iš tiesų net sunku išskirti vieną momentą, manau, kad tas bendrystės jausmas, lydėjęs nuo pirmos repeticijos iki koncerto pabaigos, įsiminė labiausiai.
Ačiū už pokalbį!
