Internetinis kultūros dienraštis „7 meno dienos“: „Kova dėl šv. Kazimiero sielos“

Internetinis kultūros dienraštis ir spausdintas kultūros savaitraštis „7 meno dienos“ publikavo Živilės Tamaševičienės recenziją apie Marco Scacchi senosios muzikos festivalį užbaigusią Alessandro Scarlatti oratoriją „Šventasis Kazimieras“. Visą recenziją rasite ČIA.
 
Kovo 3–23 dienomis Vilniuje, Valdovų rūmuose, vyko 10-asis tarptautinis Marco Scacchi senosios muzikos festivalis, šiemet daugiausia dėmesio skyręs Renesanso ir baroko muzikai. Kovo 23-iąją, minint Senosios muzikos dieną, nuskambėjo baigiamasis festivalio koncertas – Didžiojoje renesansinėje menėje atlikta Alessandro Scarlatti oratorija „Šventasis Kazimieras“ („S. Casimiro, Rè di Polonia“). Šio kūrinio vilniečiai buvo klausęsi senokai – prieš 15 metų, kai 2009-aisiais, Vilniui tapus Europos kultūros sostine, sceninį oratorijos pastatymą Šv. Kotrynos bažnyčioje parodė festivalio „Banchetto musicale“ rengėjai.
 
Kovo mėnuo apskritai pažymėtas šv. Kazimiero ženklu – be įprastos mieste Kaziuko mugės, Vilniaus arkikatedroje vyksta vis plačiau girdimi šv. Kazimiero atlaidai, apimantys visą savaitę, šiemet sukvietę, pavyzdžiui, chorus iš įvairiose Lietuvos vietovėse esančių Šv. Kazimiero bažnyčių. Žinoma, visi šie renginiai tikrai turėtų kur kas mažiau prasmės, jeigu nuostabioje Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje nesiilsėtų šventojo Karalaičio relikvijos, suteikiančios visoms iškilmėms ir mus supančiai kasdienybei ypatingą prasmę. Todėl smagu, kad Marco Scacchi festivalio uždarymui pasirinkta ši Scarlatti oratorija, skirta pagerbti Lietuvos ir Lenkijos karalaičiui, kurio kūnas ilsisi vos už kelių šimtų metrų.
 
Žymusis baroko kompozitorius Alessandro Scarlatti (1660–1725) laikomas italų operos kūrėju, kūrusiu Romoje, Neapolyje, Venecijoje. Jo palikime – ir beveik trys dešimtys oratorijų įvairiais religiniais siužetais, tarp jų – Senojo Testamento veikėjų Hagaros ir Izmaelio („Agar et Ismaele esiliati“), Samsono („Samson vindicatus“), Juditos („La Giuditta“) istorijos, šventųjų Cecilijos, Pilypo Neri ir kitų gyvenimų atspindžiai.
 
Kas galėjo paskatinti Scarlatti pasidomėti tolimos šalies šventojo gyvenimu? Įprasti tais laikais kūrinių užsakymai atverdavo kūrėjams įvairių, net egzotiškų temų. Taip italams turėjo atrodyti ir šventasis Kazimieras, kurio kulto sklaida pasirūpino Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio našlė Marija Kazimiera, po vyro mirties išvykusi gyventi į Romą. Veikiausiai šv. Kazimiero kanonizavimo (tai įvyko 1604 m.) šimtmečiui ir buvo numatyta oratorijos premjera, įvykusi 1704 m. Romoje (arba kita muzikos istorikų nuomone – 1705 m. Florencijoje). Žinoma, derėjo paminėti ir šventojo gimimo dangui 220-uosius metus. Pasirodo, kūrinių, vaizduojančių šv. Kazimiero gyvenimą, tarp ano meto italų autorių jau būta (Lazzarini, Calcolona, Agostini), bet Scarlatti oratorija tarp jų – neabejotinai ryškiausia. Pažymėtina, kad jos libreto autorius nėra žinomas, tačiau neabejojama, jog jam buvo žinomi ankstesnieji šv. Kazimierui skirti tekstai. Lenkų muzikologės Annos Ryszkos-Komarnickos teigimu, Scarlatti oratorijos libretas (jis itališkas, nors anuomet būta ir lotyniškų) sukonstruotas labai originaliai, tarsi norint pavaizduoti pagrindinį veikėją kitaip negu jo pirmtakai, išryškinant kitas jo savybes. 
 
Oratorija parašyta penkiems solistams, styginiams ir basso continuo. Solistai – tai pats šventasis Karalaitis bei po dvi ydas (iš tiesų tai nėra tikros ydos, galbūt kitokios, labiau žemiškos, vertybės) ir dorybes, kovojančias dėl jo sielos. Žinoma, kad Scarlatti laikais idėja perteikti moralinį požiūrį personifikuotais veikėjais nebuvo nauja ir išskirtinė, – tokia tradicija buvo žinoma jau nuo antikos laikų. Ryškiausią krikščionišką požiūrį atspindintį moralinį, arba didaktinį, vaidinimą XII a. viduryje sukūrė šv. Hildegarda Bingenietė. Jos „Ordo virtutum“, alegorinis pasakojimas apie kovą dėl žmogaus sielos, laikomas seniausiu vaidinimu, išlikusiu ir su tekstu, ir su muzika. Taigi baroko sceninės muzikos aplinkoje kalbėti alegorijomis buvo ir madinga, ir įprasta. Dėl Kazimiero Scarlatti oratorijoje kovoja Karališkoji puikybė (Regio Fasto) ir Žemiškoji meilė (Amor Profano) su Nuolankumu (Umiltà) ir Skaistybe (Castità). 
 
Scarlatti oratorijoje svarbiausias vaidmuo tenka Karališkajai puikybei – šis aspektas iš Karalaičio gyvenimo pasirinktas kaip pagrindinis muzikine ir dramaturgine prasme. Kazimieras buvo rengiamas užimti karaliaus sostą, todėl puikybė, arba gundymas valdžia, galėjusi būti svarbi jo dvasinėje kovoje. Karališkoji puikybė oratorijoje dainuoja net tris solines arijas, taip pat dalyvauja ansambliuose. Šį vaidmenį atliko sopranas Gunta Gelgotė – jos šviesus tembras, tikslus intonavimas, lengvai skambantys sudėtingi pasažai džiugino ausį ir neabejotinai leido išsiskleisti spalvingam personažui. Akivaizdu, kad libreto autorius pavaizdavo Karališkąją puikybę ne kaip ydingą personažą, bet kaip tvirtą tradicijų ir istorijos saugotoją, garbės (garbingumo) ir teisingos kovos šalininkę. Ir Scarlatti naudojamos muzikos raiškos priemonės neprimena neigiamo personažo – soprano numeriai dažniausiai mažoriniai, pilni pakilių ritmų, bravūriškos koloratūros. Todėl ir Gelgotė šiam vaidmeniui tikrai tiko (nors barokinė muzika ir nėra jos prioritetas), o jos atliekamos arijos „È viltade, e non è gloria“ (I d.) ir „Che ti giova“ (II d.) padarė puikų įspūdį. 
 
 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

XV–XVIII a. graviūrų parodos atidarymas – jau čia pat!

20240620

Birželio 27 d. Valdovų rūmų muziejus pristatys parodą, kurioje išvysime žymiausių pasaulio dailininkų grafikos lakštus. Martino Šongauerio (Martin Schongauer), Piterio Breigelio Vyresniojo (Peter Brueghel de Oude), Albrechto Diurerio (Albrecht Dürer), Džovanio Jakopo Karaljo (Giovanni Jacopo Caraglio), Piterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens), Bernardo Beloto (Bernardo Bellotto) grafikos darbai, sukurti XVI–XVIII a., dėl savo trapumo ir jautrumo aplinkai retai eksponuojami parodose.

Plačiau

Pažintis su turtingas meno kolekcijas saugančia Lenkijos mokslų ir menų akademija – paskaitą skaitys akademikas hab. dr. Janas Ostrovskis

20240617

Birželio 28 d., penktadienį, 18 val. Valdovų rūmų muziejuje bus skaitoma paskaita apie išskirtinius fondus turinčią Lenkijos menų ir mokslų akademiją. Iš šių fondų į muziejų atvežta tarptautinė graviūrų paroda „Nuo pasaulio sukūrimo iki apokalipsės“ bus atidaryta paskaitos „Lenkijos mokslų ir menų akademija bei jos rinkiniai“ išvakarėse. Vieną seniausių Lenkijos mokslo institucijų ir jos kolekcijas pristatys žymus lenkų dailės istorikas, Lenkijos mokslų ir menų akademijos prezidentas, buvęs ilgametis Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktorius, Valdovų rūmų muziejaus tarybos garbės narys, akademikas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras Janas Ostrovskis (Jan Ostrowski).

Plačiau

Dr. Tomos Zarankaitės-Margienės ir kolegų archeologų knyga – „Top 30“ knygų sąraše!

20240614

15min.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas Audrius Ožalas parengė 30-ies geriausių negrožinės literatūros knygų sąrašą. Labai džiaugiamės, kad Valdovų rūmų muziejaus kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė, kartu su kitais autoriais – dr. Giedre Piličiauskiene ir dr. Povilu Blaževičiumi, išrinkta kaip vieno geriausių leidinių autorė. Kolektyvinė monografija „Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje“ (Vilniaus universiteto leidykla) buvo pristatyta šiais metais per knygų mugę.

Plačiau

Publikuota: 2024-04-04 16:25 Atnaujinta: 2024-04-04 16:45
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika