Publikuota 20240212
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai tęsia tradiciją švęsti Užgavėnes. Antradienį, vasario 13 d., lankytojus pasitiks persirengusios rūmų damos ir kvies su jomis nusifotografuoti.
„Lietuvos valdovai turėjo savas, aristokratiškas Užgavėnių šventimo tradicijas. Jos aprašytos istoriniuose šaltiniuose. Užgavėnės švęstos ne vieną dieną – būdavo keliamos didžiulės puotos su sočiomis vaišėmis, muzika, vaidyba ir šokiais“, – pasakoja Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos skyriaus vadovė Lirija Steponavičienė.
Užgavėnės – tai laikas prieš pasninką. Ši šventė atspindėdavo šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, pavasario ir žiemos kovas, svarbiausia buvo daug linksmintis, riebiai valgyti. Įdomu tai, kad Užgavėnės per šimtmečius išlaikė pagonišką dvasią. Ankstyvaisiais Viduramžiais Europoje Katalikų Bažnyčia stengėsi Užgavėnėms suteikti krikščionišką atspalvį, bet senųjų tradicijų nenugalėjo.
Per Užgavėnes daugelyje šalių kepami blynai, nes šis patiekalas simbolizuoja sugrįžtančią Saulę, jos spalvą ir karštį. Lietuvoje dar būdavo verdamas šiupinys, o turtingesnių šeimų namuose – spurgos, ypač su rožių žiedlapių uogiene.
Kaip teigia prof. Rimvydas Laužikas, „Užgavėnių valgiuose – daug mėsos ir riebalų. Archajiškiausias lietuviškas patiekalas – šiupinys, vėliau atsirado blynai. Dar minimos „lazankės“| (skryliai) ir „pampuškos“ (pampuchai). „Pampuškos“ – tai mums gerai pažįstamos spurgos. Jos į Lietuvą paplito per Lenkiją, iš Vokietijos. Net žodžio kilmė vokiška – nuo Pfannkuchen, tai yra „keptas keptuvėje“ (die Pfanne). Spurgas virdavo iš raugintų gerų kvietinių miltų tešlos, yra ir mielinės tešlos receptų. Iš tešlos formuojamos apvalios bandelės ir kepamos verdančiuose taukuose. Pasiturinčių namų virtuvėse į spurgas būdavo įšvirkščiama ir rožių žiedlapių uogienės“.
