Publikuota 20240103
Milda Samulionytė-Zikarienė, Valdovų rūmų muziejaus vyresnioji rinkinio kuratorė. Nuo tolimos Pietų Korėjos iki Valdovų rūmų muziejaus parodų – Milda pasakoja, ką įdomaus veikia rinkinio kuratoriai.
Milda, ką veikia archeologijos rinkinio kuratorius?
Archeologijos rinkinio kuratorius – tai jau ne tas žmogus, kuris kasinėja ieškodamas istorinių vertybių giliai po žeme. Mano darbas susijęs su muziejinių vertybių apskaita, stebiu, kaip rinkinio artefaktai konservuojami, restauruojami, taip pat turiu prižiūrėti muziejinių vertybių būklę rinkinyje. Be to, organizuoju rinkinio tyrimus ir sklaidą.
Kokie Jums yra įdomiausi archeologijos rinkinio radiniai ar eksponatai?
Asmeniškai man įdomus visas Valdovų rūmų muziejaus rinkinys, kurį sudaro Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos teritorijoje aptikti archeologiniai radiniai, datuojami nuo Akmens amžiaus iki pat XIX a. vidurio. Nors dažniausiai tenka dirbti su rinkinio apskaita susijusius darbus, paskutiniu metu daugiau dėmesio skiriu rūmų apleisties laikotarpiui – XIX–XX a. radiniams.
Esate dirbusi rengiant tarptautines EXPO parodas Pietų Korėjoje, Italijoje. Kokių įžvalgų parsivežėte?
Žmonės visame pasaulyje yra smalsūs, neretai ieško istorinių sąsajų, asociacijų tarp kultūrų – savosios ir lietuviškosios. Tiek korėjiečiai, tiek italai domisi autentika, originalumu. Korėjoje žavėtasi lietuviškojo gintaro pavyzdžiais ir inkliuzais juose, prieš milijonus metų gamtos sukurta estetika. Italijoje, Lietuvos paviljone, kone populiariausias parodos eksponatas buvo Valdovų rūmų muziejaus rinkinyje esanti XVI a. šakutė, kaip ir istorija apie Boną Sforcą, pakeitusią lietuvišką virtuvę ir stalo kultūrą. Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė, Žygimanto Senojo žmona, į mūsų šalį atvežė ne tik Italijos virtuvės produktų, bet ir valgymo įrankių, indų, Renesanso kultūros tradicijas.
Kolegos pastebi, kad noriai įsitraukiate rengiant Muziejų naktis. Kas Jus traukia dalyvauti?
Didžiąją darbo dienos dalį praleidžiu prie kompiuterio, saugyklose ar kolegų būryje, tad stebėti lankytojus, bendrauti su jais – smagu ir naudinga, ypač pasitikrinant, ar teisingai suprantama eksponatu iliustruojama istorinė žinutė. Taip pat įdomu matyti, kurie eksponatai sulaukia didžiausio dėmesio, o kas lieka nepastebėta – galbūt reikia papildomos informacijos. Visada naudinga išgirsti įvairių vertinimų, pastebėjimų, pasiūlymų ar kritikos. Tai skatina tobulėti, ieškoti naujų idėjų.
Nedaugelis žino, kad esate ir emocinės pagalbos „Vaikų linija“ ilgametė savanorė. Kas paskatino savanoriauti?
Savanorystė – svarbi mūsų šeimos gyvenime. Kartu su vyru dalį savo laisvo laiko skiriame pasirinktoms savanoriškoms veikloms. Emocinės pagalbos linijoje savanoriauju nuo 2016 metų. Galimybė būti čia ir dabar su vaiku, išgyvenančiu sunkius jausmus, išklausyti, įsiklausyti bei ieškoti išeičių užklupus sunkumams teikia prasmės, stiprina pilietiškumo jausmą, rūpestį, padeda emociškai augti. Įvairios sudėtingos situacijos, kurias išgirsti, skatina suprasti kito žmogaus jausmus, aplinkybes. Savanoriaudamas ne tik duodi, bet ir neabejotinai daug gauni. Pasinaudodama proga kviečiu kolegas apsvarstyti galimybę tapti savanoriais bei patirti savanorystės teikiamą džiaugsmą.
Dėkojame už pokalbį.
