Kultūros istorikė Toma apie kasdienius „kietus riešutėlius“

 

Valdovų rūmų muziejuje saugomos vertybės unikalios, jos pasakoja savo ypatingas sukūrimo, gyvavimo, atradimo istorijas. Man būtent bendra eksponatų visuma kelia džiaugsmo, pasididžiavimo valstybe jausmą, kad, nepaisant patirtų istorinių negandų ir noro ištrinti Valdovų rūmus iš žmonių atminties, šiandien turime tūkstančius vertingų eksponatų, neleidžiančių pamiršti istorijos. 

Vis dėlto visuomet stabteliu pasigrožėti gobelenu „Rugsėjis, spalis“ iš serijos „Metų laikai“, senųjų Vilniaus meistrų Johano Šairerio (Johan Scheirer), Johano (Hanso) Klaseno (Johannes (Hans) Klassen) sukurtais laikrodžiais, taip pat su išskirtine pagarba žvelgiu į eksponuojamus Lietuvos Statutus. Viena iš mano silpnybių – senoviniai gaubliai, tad džiaugiuosi, kad muziejus įsigijo tokį eksponatą. 

 

Vyresniąja kultūros istorike dirbu dar ganėtinai neilgai, tačiau istorinius tyrimus atlieku jau daugiau nei dešimt metų. Manau, didžiausias šios specializacijos iššūkis yra paleografinių (istorinių rankraščių) tekstų skaitymas, kuris reikalauja ilgo ir kruopštaus darbo bei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartotų kalbų išmanymo. Taip pat neretai „kietu riešutėliu“ tampa įvairių specifinių terminų ar sąvokų aiškinimasis. 

 

Darbas muziejuje žavus tuo, kad darbai greitai keičia vienas kitą ir net nepastebi, kaip prabėgo diena. Todėl visada stengiuosi į dienotvarkę įterpti pasivaikščiojimą per pietų pertrauką, tuomet likusi dienos dalis būna žymiai produktyvesnė. 

 

Dažniausiai tenka atlikti tyrimus, susijusius su tuo metu muziejuje rengiamų parodų tematika: archyvuose ir kitose atminties institucijose saugomų įvairių Lietuvos valdovų dokumentų, sąskaitų knygų, inventorių, ikonografijų paieška. Transkribavimas ir istorinių tekstų rašymas taip pat neatsiejamas nuo kultūros istoriko dienos muziejuje. Žinoma, kai vyksta parodų įrengimo ar demontavimo darbai, tenka prisiliesti prie muziejinių vertybių tiesiogiai. Tai yra ypatingas momentas, nes gali paliesti šimtus metų išsilaikiusias vertybes, jas įdėmiai apžiūrėti. Montuojant parodą, mane dažniausiai pastebėsite prie atskiro stalo su peiliuku rankose ir specialių eksponavimui reikalingų medžiagų šūsnimi. Niekam pavojus negresia (juokiasi), jis naudojamas prie specialaus nerūgštinio kartono parodoje eksponuojamiems dokumentams pritvirtinti.

 

Išties sunku išskirti vieną pačią mėgstamiausią vietą. Ypač gražios Belmonto apylinkės su Pūčkorių atodanga, Markučių dvaro parkas, vienintelis Lietuvoje akmenimis grįstas Tuputiškių serpantinas, Verkių dvaro parkas. Galėčiau vardinti ir vardinti dažnai lankomas vietas. Ne mažiau ypatingas Vilniaus senamiestis, urbanistinis jo peizažas. Vis dėlto gamtoje pailsiu labiau nei mieste. Gamta padeda pasiekti ramybės ir jaukumo būseną.