Valdovų rūmų ekspozicijoje galima pamatyti unikalius XIII a. antros pusės archeologinius radinius: Pilies kalno pašlaitėje stovėjusio svirno fragmentus, auksinį žiedą, medinį balną, apeiginę lazdą ir kt. Svirno fragmentai yra didžiausias Lietuvos restauratorių kada nors konservuotas ir restauruotas archeologinis objektas, o darbai užtruko beveik devynerius metus. Apie archeologinių radinių restauravimo specifiką ir užkulisius laidoje „Restauratoriai“ papasakojo unikalų objektą restauravę Deimantė Baubaitė ir Mantvidas Mieliauskas.
Restauratoriai kasinėjimuose
I kategorijos archeologinių radinių (metalo) restauratorius M. Mieliauskas sako, kad svirnas iš pirmo žvilgsnio gali niekuo neišsiskirti ir priminti vėlesnių laikų etnografinius statinius. Visgi jis pabrėžia, kad svirnas unikalus tiek savo amžiumi, tiek tuo, kad visas buvo iškastas iš žemių, o išsaugoti jį pavyko ilgo ir kruopštaus konservavimo bei restauravimo.
„Archeologinius objektus, esančius vandenyje ar žemėje, veikia toje terpėje vykstantys įvairūs cheminiai ir kiti procesai ar mikroorganizmai. Poveikio intensyvumas priklauso nuo skirtingų faktorių bei nuo gylio, kuriame objektas yra – kuo jis yra giliau, tuo jam saugiau, nes procesai vyksta lėčiau. Ištraukus objektą iš jo aplinkos, staiga pasikeičia sąlygos, todėl objektui iš karto reikalinga pagalba – gali prireikti jį konservuoti kasinėjimo vietoje. Tai vadinama lauko konservavimu. Todėl neretai restauratoriui būtina dalyvauti archeologiniuose kasinėjimuose. Stabilizavus objekto būklę jis iš karto vežamas restauravimo laboratoriją“, – atskleidžia M. Mieliauskas.
Vanduo ir kuo jį pakeisti
Archeologinių radinių (medienos) restauravimo ekspertė, aukščiausios kategorijos keramikos restauratorė D. Baubaitė pasakoja, kad archeologinės medienos objektų pavidalą palaiko vanduo. Anot jos, jei vanduo iš surasto ir iškelto objekto išgaruos, mediena pradės trauktis, pleišėti, po truputį byrėti, todėl vandenį reikia pakeisti konservantu, kuris tirpsta vandenyje, yra bespalvis, bekvapis, stabilus ir ilgaamžis.
„Visus šiuos kriterijus atitinka cukrus. Kas vyksta toliau? Į talpą su vandeniu ir antiseptikais po truputį pilame pasirinktą konservantą ir keliame jo koncentraciją. Vėliau šis konservantas įsigeria į medienos struktūrą, o vandeniui išgaravus konservantas neleidžia medžiui deformuotis.
Konservanto koncentracijos kėlimas tirpale trunka mažiausiai vienerius metus, o mediena tame tirpale turi išsigulėti iki pusės metų. Natūralus medžio objekto džiuvimas užtrunka dar trejus–ketverius metus. Žinoma, restauratoriui stovėti ir žiūrėti kaip džiūsta nereikia, bet reikia procesą kontroliuoti – objektą tikrinti, vartyti, nudengti ar uždengti“, – apie ilgus metus trunkantį darbą pasakoja restauratorė D. Baubaitė. Įdomu tai, kad svirno konservavimui buvo sunaudota virš trijų tonų cukraus, o jo konservavimas ir restauravimas bendrai užtruko ilgiau nei aštuonerius metus.
Naujas gyvenimas
Restauratoriai D. Baubaitė ir M. Mieliauskas ne tik restauravo svirną, bet ir rūpinosi jo ekspozicija muziejuje. D. Baubaitė sako, kad su objekto eksponavimu prasideda naujas jo gyvenimas, o restauratoriui-kuratoriui reikia pagalvoti apie daugybę dalykų, pavyzdžiui, prevencinę objekto priežiūrą – užtikrinti reikiamą mikroklimatą, tinkamą šviesos kiekį, pagalbinių medžiagų suderinamumą. „Mūsų „namuko“ ekspozicijai reikėjo pagalbinių medžiagų, bet jos turėjo būti ilgaamžės. Pavyzdžiui, metalinės konstrukcijos negali rūdyti, nes rūdys įsigers į medieną ir paliks pėdsakus, turi būti tinkama dažų cheminė sudėti ir t.t. Daug niuansų, kuriuos privalau žinoti, kad užtikrinčiau objekto ilgaamžiškumą“, – vardija restauratorė.
D. Baubaitė neslepia, kad darbas ją baugino: „Nieko nežinojau apie medinę architektūrą – nėra XIII amžiaus architektūros specialisto, todėl turėjau pati ieškoti informacijos ir gilintis, kad galėčiau daugiau papasakoti. Be to, restauratoriai sužino labai daug informacijos restauruodami, tada yra įpareigoti sugalvoti, kaip patraukliai, aiškiai, logiškai viską pateikti lankytojui. Galbūt uždėti kontūrą, kad lankytojui būtų aiškus dydis, gal parodyti, kur yra autentiškos dalys. Nes tik uždėjus etiketę su informacija, kad tai – XIII a. pab. ūkinės paskirties pastatas, bus neįdomu. Todėl restauratoriaus darbas yra daugiaplanis, reikia turėti daug skirtingų kompetencijų ir žingeidumo.“
Kalbėdama apie informacijos paieškas, restauratorė D. Baubaitė atskleidžia, kad gilinantis viskas susidėliojo tarsi mozaika ir stojo į savo vietas. Pavyzdžiui, paaiškėjo įdomi detalė – iš pradžių svirno slenkstyje esanti skylė atrodė keista, bet vėliau paaiškėjo, kad buvo skirta katei įlįsti į svirną, kad saugotų turtą nuo graužikų.
Lobis svirne
Be paties svirno, archeologinių kasinėjimų metu į dienos šviesą buvo iškelti ir kiti objektai, kuriuos restauratoriai vadina ir svirno inkliuzais, ir lobiu. Buvo rastas pirmas toks Lietuvoje XIII a. polichromija puoštas balnas, auksinis ornamentuotas žiedas, kamantai su labai turtinga drožyba, ornamentuota apeiginė lazda, raudoni prabangūs batai ir kt. Daiktai greičiausiai priklausė aukštesnį statusą užėmusiam asmeniui. Įdomu tai, kad vėlesniais istoriniais laikotarpiais tokios raižymo technikos jau nebeaptinkama. „Šie radiniai – unikali proga susipažinti su menkai žinomais ir unikaliais Lietuvos istorijos elementais ir suvokti, kokia turtinga ir įdomi yra mūsų praeitis, jie atskleidžia informacijos apie praeities žmones, jų gyvenimą, kultūrą“, – pabrėžia restauratorius M. Mieliauskas.
Jis sako, kad visada įdomu pamatyti galutinį darbo rezultatą ir didžiulį skirtumą tarp to, kai objektą pirmą kartą pamato žemėje, išsisklaidžiusį dalimis: „Žinoma, gali surinkti ne visą, bet iš turimos medžiagos galima įsivaizduoti, kaip jis atrodė. Surinkimo procesas gan sudėtingas, nes kiekvienas rąstelis yra savaip išklypęs, skirtingo dydžio, kiekviena dalis yra unikali. Kai iš jų pavyksta suręsti kažką panašaus į statinį, labai džiugina. Dirbti su svirnu buvo tikrai įdomu.“
Dokumentinių apybraižų ciklas „Restauratoriai“ rodomas šeštadieniais 14.30 val., per LRT Plius kanalą.
Projekto partneris – LNDM Prano Gudyno restauravimo centras, projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LRT.
Režisierė Eglė Marija Želvytė, prodiuserė Daiva Bilinskienė, turinio ir komunikacijos koordinatorė – Dalia Smagurauskaitė.