Valdovų rūmų muziejuje – išskirtinė paroda apie tai, kaip gyveno vaikai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Kaip atrodė vaiko gyvenimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kodėl išmokti skaityti ir rašyti buvo vadinta prasčioko išsilavinimu ir ko mokėsi kilmingųjų vaikai, kokiais žaislais vaikai žaidė ir kokią vietą užėmė šeimoje – Valdovų rūmų muziejaus kuratorės dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė ir Rita Lelekauskaitė-Karlienė rengia istorinę parodą apie vaikus nuo XIV a. antros pusės iki XIX a. vidurio.

Apie spalio 13 d. Valdovų rūmų muziejuje atidaromą parodą „NErūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ pasakoja jos kuratorės dr. R. Leonavičiūtė-Gecevičienė ir R. Lelekauskaitė-Karlienė.

Užsibrėžtas tikslas papasakoti apie vaikus nuo XIV a. – ambicingas. Įsivaizduoju, kad vaikų daiktų turėtų būti išlikę labai nedaug?

R. Leonavičiūtė-Gecevičienė: Mes labai norėjome, kad Valdovų rūmų muziejaus Parodų centras taptų vaikystės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje „ambasada“. Per du aukštus besitęsiantis pasakojimas atskleis visų socialinių sluoksnių vaikų gyvenimą. Žinoma, daugiausia istorinių daiktų, aprašymų, paveikslų yra išlikę iš turtingiausių šeimų, valdovų, tačiau eksponuosime ir neturtingų šeimų vaikų, našlaičių daiktus, parodysime, kaip jie gyveno.

Kaip anuomet buvo auginami vaikai? Ar labai nustebino kontrastai su nūdiena?

R. Leonavičiūtė-Gecevičienė: Atvirkščiai, nustebino tai, kad ne tiek daug tų skirtumų. Visais laikais vyravo tendencijos ar mados, kaip reikia auginti vaikus. Tėvai visais laikais paisydavo galiojusių teisingo auginimo taisyklių. Juk taip pat ir šiandien – yra tendencijos, kaip prieraiši tėvystė ar kas kita, ką rekomenduoja pedagogai, kas populiaru, tad didžioji dauguma taip ir augina vaikus. Įdomu dar ir tai, kad vaikų auklėjimas nuo XVIII a. antros pusės beveik nepakitęs, nors mes norėtume būti vadinami novatoriškais, moderniais... Iš tikrųjų mūsų švietimo sistema vis dar remiasi XVIII a. pabaigoje Europoje paplitusia ir įsitvirtinusia pedagogine teorija apie vaikų savarankiškumo ugdymą.

R. Lelekauskaitė-Karlienė: Archyvų, bibliotekų fonduose radome anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis išleistų pedagogikos vadovėlių, kuriuos turtingesnės šeimos, jėzuitų vienuoliai, užsiėmę ir pedagogika, pirko, skaitė ir mokė vaikus. Pavyzdžiui, vaikams skirti pasaulio pažinimo vadovėliai buvo iliustruoti, su paveikslėliais. Visai kaip šiandien.

R. Leonavičiūtė-Gecevičienė: Ir tai eilinį kartą patvirtina, kad šis regionas nebuvo atskirtas nuo naujausių mokslo teorijų ir jų taikymo praktikoje. Tai buvo žinomi ir naudojami dalykai. Didžiausias pokytis įvyko XVIII a., kai su Apšvietos epocha pasikeitė požiūris į vaiką ir atsirado terminas „vaikystė“, kaip raidos etapas (iki tol vaikai buvo traktuojami kaip maži suaugę žmonės). Atsiranda suvokimas, kad kiekvieno vaiko asmenybę reikia ugdyti atsižvelgiant į tai, kas jiems geriau sekasi, vaikai imti suprasti kaip individualios asmenybės, bet bendri ugdomieji dalykai išliko.

Šis XVIII a. įvykęs pokytis buvo didžiulis, nes dar XVII a. kilmingos šeimos savo vaikus, ypač sūnus, augino pagal vienodą, griežtą dienotvarkę. Pavyzdžiui, Jokūbas Sobieskis, siuntęs savo du sūnus į Krokuvą, vėliau į Paryžių, surašydavo, kada vaikai turi keltis ir kada eiti miegoti. Tik XVIII a. tėvai šiek tiek atleidžia diržus, tiksliau, pradeda kreipti dėmesį į kitus dalykus. 

Iš kitos pusės, kai pradėjome rinkti galimus eksponatus, nustebome, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje didikai nebuvo aklai reiklūs savo vaikams. Jie domėjosi pedagoginėmis teorijomis, net, sakyčiau, kompleksiškai, sistemiškai žiūrėjo į vaiko ugdymo procesą.

R. Lelekauskaitė-Karlienė: Įdomu, kad ir moterys šeimoje rūpindavosi vaikų išsilavinimu: pavyzdžiui, pirko vaikams užsienyje leistų iliustruotų knygelių, primenančių šiuolaikinius žurnalus vaikams. Tokių adaptuotų knygelių tradicija atsirado Vokietijoje ir Prancūzijoje.

R. Leonavičiūtė-Gecevičienė: O kadangi lenkų kalba tokių knygelių trūko, šias knygeles vaikams pasiturinčios mamos pačios išversdavo ir išleisdavo.

Parodoje – gal 300 eksponatų iš šešių šalių. Kiek metų reikėjo rinkti medžiagą, kad surengtumėte parodą apie 500 metų laikotarpį?

R. Leonavičiūtė-Gecevičienė: Sumanymas gimė labai seniai. Turbūt tada, kai Žemutinės pilies teritorijoje buvo iškasti pirmieji valdovų ar jų aplinkos vaikams galėję priklausyti žaislai, šachmatų figūrėlės, batai...

R. Lelekauskaitė-Karlienė: Tačiau pažvelgėme plačiau ir nusprendėme pristatyti ne tik archeologiją. Taip parodoje atsirado eksponatų, susijusių su išsilavinimu, paveikslų, kuriuose matyti, kokius gyvūnus vaikams buvo leista auginti, drabužių, rodančių, kaip vaikai buvo rengiami, ir dar daugelis kitų dalykų. Susisiekėme su Lietuvos ir dar penkių šalių muziejais, kuriuose saugomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai svarbūs artefaktai, ir maloniai nustebome, kad, nors daiktų išlikę labai nedaug, didžiąją jų dalį leista atvežti į Valdovų rūmų muziejuje surengtą parodą. Lankytojai pamatys iš Švedijos, Ukrainos, Vengrijos, Austrijos, Lenkijos muziejų ir archyvų surinktus eksponatus.  

Kodėl pasirinkote rodyti ne tik daiktus, bet ir knygas? Jų juk nebus galima pavartyti?

R. Leonavičiūtė-Gecevičienė: Kai kurios knygos pačios savaime yra raritetai. Valdovų vaikams skirtoje parodos dalyje bus knygų, kurias autoriai dedikavo vaikams, valdovo įpėdiniams. Susipažinus su dedikacijomis galima matyti, kokia buvo vaiko vieta šeimoje. Pavyzdžiui, mums buvo netikėta, kad daug knygų skirta ir Sobieskių vaikams, įdomu tai, kad ir mergaitėms.

R. Lelekauskaitė-Karlienė: Buvo ir mums netikėtų dalykų, pavyzdžiui, kai ieškojome eksponatų gimimo tema. Informacijos tarsi yra, tačiau niekur neradome, atrodo, paprasto dalyko – iliustracijų. Pavyzdžiui, vaiko krikštijimo, vaikelio lopšyje. Tokių nėra arba tai itin retas vaizdas.

Ar tai rodė, kad tėvai laukdavo, kol vaikas sustiprės, paaugs, nes buvo didelis kūdikių mirtingumas?

R. Lelekauskaitė-Karlienė: Taip, tačiau kitas kraštutinumas – mirtis. Šiai temai buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Mums pasirodė keista, kad būtent mirusiems vaikams būdavo skiriamos dedikacijos, piešiami jų portretai... Kai tuo metu gimimo proga – jokių atvaizdų.

O kaip visą šią gausią istorinę medžiagą pateiksite parodoje?

R. Leonavičiūtė-Gecevičienė: Žinoma, daugiausia medžiagos yra išlikę apie valdovų ir didikų vaikus. Tačiau mums buvo svarbu nuosekliai pažiūrėti į vaikystę – vaiko gimimą, ankstyvą mirtį, kasdienybę, kur bus ir ugdymo dalykų, ir žaidimų. Mums buvo svarbūs ne tik buitiniai rūpesčiai, kaip plovė ar neplovė dantis vaikai, bet ir tėvų požiūris į vaiko auklėjimą. Taip pat eksponuosime vaikiškų drabužių, batų. Tiesa, kaip keitėsi vaikų apranga, matyti išlikusiuose paveiksluose.

O paroda skirta tėvams, vaikams? Į kokius lankytojus ji orientuota?

R. Lelekauskaitė-Karlienė: Pirmas sumanymas buvo parodą skirti tėvams, suaugusiesiems ir joje pristatyti istorinį pjūvį. Tokia koncepcija dažniausia, rengiant parodas Valdovų rūmų muziejuje. Tačiau vaikai neturėtų nusiminti, nes šįkart nemažai padarėme specialiai jiems. Pavyzdžiui, etiketes prie tam tikrų objektų tvirtinome vaikų akių lygyje, kad jaunieji lankytojai rastų paaiškinimą, kuo šis daiktas yra svarbus. Tai muziejuje darome pirmą kartą. Tikimės, kad ši praktika išliks ir taps tradicija.

R. Leonavičiūtė-Gecevičienė: Edukatoriai rengia specialią kūrybinių užsiėmimų vietą, kur vaikai, pasivaikščioję po parodą, čia pat galės piešinyje perteikti įspūdžius. Taip pat siūlysime akimirkai tapti vienos didikų šeimos dalimi. Parodos erdvėje bus animacijų. Norime, kad vaikystės tema būtų artima ir patiems vaikams.  

Išskirtinė vaikystės tema turbūt buvo iššūkis ir rengiant parodą lydinčią kultūros renginių programą?

R. Leonavičiūtė-Gecevičienė: Vaikystės tyrimų Lietuvoje gausėja, tik, kaip ir kalbant apie visas socialines, kasdienybės istorijos temas, reikia daugybės laiko ir pastangų, kad būtų išsiaiškinta iki smulkiausių detalių. Tokias temas nagrinėjančių mokslininkų Lietuvoje yra, kai kurie jų mums pristatys savo tyrimus viešose paskaitose. Bus paskaita apie našlaičius, pamestinukus. Taip pat planuojame pristatyti pasakojimą apie ankstyvą mirtį ir vaikų ligas, diskusiją apie edukaciją ir išsilavinimą, bus fechtavimo pamokos. 

Daugiau apie parodą rasite čia.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Vasarą Valdovų rūmų muziejus dirba ilgiau!

20240531

Pradedame vasaros sezoną, kuris bus pilnas puikios muzikos, kino bei istorijos. Taip pat ilgėja muziejaus darbo laikas ir jame galėsite apsilankyti visomis savaitės dienomis!

MUZIEJAUS DARBO LAIKAS VASARĄ (birželio 1 d. – rugpjūčio 31 d.):
I, II, III, VII 10.00–18.00
IV, V, VI 10.00–20.00
 

Plačiau

Dr. Tomos Zarankaitės-Margienės ir kolegų archeologų knyga – „Top 30“ knygų sąraše!

20240614

15min.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas Audrius Ožalas parengė 30-ies geriausių negrožinės literatūros knygų sąrašą. Labai džiaugiamės, kad Valdovų rūmų muziejaus kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė, kartu su kitais autoriais – dr. Giedre Piličiauskiene ir dr. Povilu Blaževičiumi, išrinkta kaip vieno geriausių leidinių autorė. Kolektyvinė monografija „Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje“ (Vilniaus universiteto leidykla) buvo pristatyta šiais metais per knygų mugę.

Plačiau

Publikuota: 2022-10-07 15:06 Atnaujinta: 2022-10-07 22:44
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika