Publikuota 20160922
2016 m. rugsėjo 22 d. pirmajam atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Prezidentui, Nepriklausomybės Akto signatarui Algirdui Mykolui Brazauskui būtų sukakę 84-eri. Prieš kelerius metus atsisveikinome su šia iškilia asmenybe, išmintingu valstybės vadovu, žmogumi, kuris nuoširdžiai tarnavo tautai ir Lietuvos valstybei, darė neabejotiną įtaką visus vienijant, brandinant ir vedant tautinio-kultūrinio tobulėjimo keliu.
Šeši metai be Prezidento – trumpas laikotarpis, tačiau per tiek laiko dar aiškiau iškyla jo padaryti darbai, kurie tampa vis aktualesni, ryškesni, reikalingesni, į praeitį grimzta žemų instinktų padiktuoti norai menkinti, niekinti ir tiesiog moralizuoti.
Dar daug kartų bus kalbama apie tai, koks buvo žmogus šis išskirtinis politikas, kokią vietą jis užima Lietuvos istorijoje, kokią įtaką jis padarė valstybės gyvenimui ir raidai. Aišku tik viena: Lietuvai trūksta ir truks šio žmogaus. Truks jo ramaus, išmintingo požiūrio, atsakomybės ir pakantumo kitaip mąstantiesiems – savybių, išsiugdytų per daugiau kaip keturis aktyvios veiklos dešimtmečius.
Tai buvo vienintelis Lietuvos istorijoje politikas, užėmęs visus svarbiausius valstybės postus: Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Lietuvos Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko. A. M. Brazausko pozicija ir politika visuomet buvo vertinama už stabilumą ir solidumą, nuosaikumą ir nuoseklumą, kompromisų ir susitarimų paiešką. Tai buvo stipri, charizmatiška asmenybė, kuri net sunkiausiais savo gyvenimo tarpsniais nenusigręžė ir neišdavė to, kas jam visada labiausiai rūpėjo – Lietuvos ateitis.
Prezidento A. M. Brazausko įvertinimų kolekcijoje – dvidešimties valstybių aukščiausi apdovanojimai, tarp jų ir aukščiausi Lietuvos – Vytauto Didžiojo ordino Didysis Kryžius ir Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine.
Aistringas medžiotojas, kolekcininkas, šiltas ir rūpestingas žmogus, A. M. Brazauskas, labai prisidėjo ir prie didžiųjų praėjusio šimtmečio statybų – Kauno hidroelektrinės, „Mažeikių naftos“, Ignalinos atominės elektrinės, taip pat ir prie Vilniaus širdyje vėl atkurtų Valdovų rūmų.
Prezidentas visada suvokė ir vertino regimų, materialių simbolių reikšmę stiprinant tautos valstybinę savimonę bei istorinę atmintį. Todėl jo dėmesys 1987 m. pradėtiems buvusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos tyrinėjimams bei planams nuo pamatų atkurti šį vieną svarbiausių senosios Lietuvos valstybės įvairiopo gyvenimo centrų ir paties valstybingumo tęstinumo simbolį buvo neatsitiktinis.
2006-aisiais, jau pasitraukęs iš didžiosios politikos, kovodamas su klastinga liga, jis ėmėsi itin svarbaus darbo – tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos pirmininku. Ši komisija itin intensyviai dirbo 2006–2009 m., kai reikėjo spręsti daugybę sudėtingų su rūmų atkūrimu susijusių klausimų, suderinti tyrinėtojų, projektuotojų, statybininkų, muziejininkų pozicijas ir racionaliausiu keliu pasiekti maksimalų rezultatą. Konstruktyvi ir dalykiška Prezidento A. M. Brazausko pozicija, specialisto įžvalgumas, detalus projekto žinojimas, jam būdingas siekis ieškoti kompromisų, vadovavimo talentas, nuoširdus bendravimas bei atidus dėmesys komisijos nariams leido sutarti ir išspręsti visus sudėtingus rūmų atkūrimo klausimus, taip pat simboliškai atidaryti Valdovų rūmus iki Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus pagrindinės šventės.
A. M. Brazauskas visada džiaugėsi Valdovų rūmų atkūrimo eigos sėkmėmis ir skaudžiai išgyveno dėl įvairių problemų, sielojosi dėl nepagrįstos kritikos ir užsipuolimų. Tačiau neišsiduodavo, atvirkščiai, – savo dvasine ramybe, tvirtais įsitikinimais ir patirtimi stiprino visus, padedančius atkurti Valdovų rūmus.
Būdamas vienas karščiausių šio Lietuvos tūkstantmečio projekto šalininkų, iniciatorių bei aktyviausias jo rėmėjas ir globėjas, itin aiškiai suvokęs didžiųjų kunigaikščių rūmų, kaip senosios Lietuvos valstybės ir Vilniaus, kaip sostinės, simbolio, atkūrimo reikšmę ir prasmę, Prezidentas visuomet sakydavo, kad Valdovų rūmai – jo mažoji svajonė. Mažoji, kuriai lemta išsipildyti jau be svajotojo, tačiau patvirtinant, kad jis visuomet bus šalia mūsų ir visada mus lydės:
- Prezidente, juk neapsiriksiu pasakiusi, kad Valdovų rūmų statyba jums buvo labai svarbi. Bet dar nespėjote pasidžiaugti, kad jūsų svajonė išsipildė, suspindo visu grožiu.
Dėl Valdovų rūmų statybos buvote labai kritikuojamas – kam Lietuvai reikia tokio brangaus muliažo? Iš tiesų, Prezidente, kam? – Prezidento paklausė „Lietuvos ryto“ žurnalistė Laima Lavaste 2010-ųjų pavasarį.
- Aš labai didžiuojuosi Valdovų rūmais. Girdėjau – Brazauskas sau butą statosi, sau paminklą kuria. Juk visiems jau aišku, kad Brazauskas neamžinas, nepasidžiaugs tais rūmais.
Bet tiesiai galiu pasakyti – jei ne aš, tų rūmų nebūtų.
Valdovų rūmai pagal apimtį, ekspozicijas, funkcijas – maždaug kaip dešimt Trakų pilių. Valdovų rūmai man pirmiausia – garbės, principų ir tautiškumo pasireiškimas.
Juk daug metų Vilnius kaip Lietuvos sostinė nebuvo pripažįstamas. Skaudu.
- Ar kaip Lietuvos Prezidentui teko tai pajusti?
- O kaipgi?
Su Lenkijos prezidentu Lechu Walęsa 1994 metais pasirašinėjome sutartį. V. Landsbergis taip buvo sugadinęs santykius su lenkais, kad buvo likę vieniems kitus šaudyti.
L. Walęsa – iš lenkų pasipriešinimo, aš – komunistas. Žinojau, kad jis Aleksandrui Kwasniewskiui net rankos nepaduodavo.
O mums reikia kurti sutartį. Ji buvo sudarinėjama labai sunkiai. Nes mes reikalavome, kad preambulėje būtų įrašyta – susitarė dvi šalys: Lenkija su istorine sostine Varšuva ir Lietuva su istorine sostine Vilniumi.
Akmuo atsimušė į akmenį. Niekas neina į priekį, lenkų pusė nesutinka.
Ką daryti? Nusprendžiu skambinti L. Walęsai. Sujungia. Moku šiek tiek lenkiškai, pradedu, vėliau įsijungia vertėjas.
Įtikinėju – mes tiek šimtmečių kartu, Liublino unija 200 metų veikė, prieš tai – Krėvos unija. Kodėl dabar turime būti atskirai? Juk Lietuvoje tiek lenkų gyvena. Mąstykime apie ateitį, užmirškime ambicijas.
Po mūsų pokalbio L. Walęsa davė komandą įrašyti mūsų pasiūlytą preambulę.
O 1994 metų balandį su žmona atvyko su oficialiu vizitu – pirmą kartą Lenkijos ir Lietuvos istorijoje po daugybės metų aukščiausiu lygiu.
Važiavome į Rasų kapines prie Pilsudskio širdies, katedroje klūpojome, kalbėjau drauge, kiek prisiminiau, poterius.
Mano supratimu, tai buvo svarbus diplomatinis žingsnis.
Lenkai atstatė Krokuvą, Karalių rūmus. Tikiu, kad Lietuva dar didžiuosis savo Valdovų rūmais. Nors aš galbūt to ir nepamatysiu, – atsiduso A. Brazauskas. – Ar dar turite man klausimų?
- Gal tik vieną, paskutinį, Prezidente.
Ar gailitės dėl ko nors, ką esate gyvenime padaręs, nusprendęs ar neatlikęs?
- Pasakysiu atvirai – tikrai dėl nieko nesigailiu.
Viską, ką dariau, dariau, kaip liepė sąžinė, protas ir širdis.
- Bet ar jums šiandien nėra skaudu dėl to, kad visus taškus sudėlioja ne pats žmogus, o istorija?
Ir kai išsigrynina esmė, kai iš laiko perspektyvos naujai nušvinta asmenybės ir jų nuveikti darbai, jų jau nebėra tarp gyvųjų. Juk tai išgyvena dauguma didžių žmonių – politikų, menininkų, mokslininkų?
- Jūs teisi. Mes gyvename ir dirbame, norėdami būti suprasti. Bet aš laimingas. Nes ir gyvas būdamas pajutau žmonių meilę, pagarbą ir įvertinimą.
(Laima Lavaste, „A. Brazauskas: viską dariau, kaip liepė sąžinė, protas ir širdis“, in: Lietuvos rytas, 2010 m. birželio 28 d., p. 8–9.)
