2016 m. liepos 26 d. atostogaudamas Alpėse netikėtai mirė žymus lenkų architektas, inžinierius, architektūros restauratorius ir istorikas, architektūros magistras Piotras Stępieńis.
Šviesaus atminimo P. Stępieńis daugiau nei du dešimtmečius dalyvavo Krokuvos Vavelio karališkosios pilies rūmų ir kitų pilies ansamblio paminklinių statinių senosios architektūros priežiūros bei restauravimo darbuose arba jiems vadovavo. Jis parengė ir įgyvendino tokius svarbius Vavelio pilies restauravimo projektus kaip Vavelio pilies kalno gynybinių statinių su vartais ir bastionais restauravimas, Vavelio pilies Liubrankos, Sandomiro ir Senatorių bokštų restauravimas bei dalinis rekonstravimas, Vavelio rūmų terasų atraminių sienų tyrimai, jų sutvirtinimas ir istorinių sodų atkūrimas, rezidenciją ir sodus jungiančių laiptų atstatymas, Vavelio pilies gotikinių ir renesansinių pastatų palei šiaurinę sieną restauravimas bei pritaikymas muziejaus edukacinei ir kitai kultūrinei veiklai bei saugykloms, Vavelio karališkosios pilies rūmų kiemo bei išorinio didžiojo kiemo akmeninių dangų keitimas, Vavelio pilies karališkųjų rūmų fasadų renovacija ir apšvietimas, muziejaus administracinio pastato remontas ir dalies patalpų pritaikymas saugykloms, Vavelio archeologinių ir architektūrinių rezervatų bei juose įrengtų ekspozicijų priežiūra ir modernizavimas, Vavelio karališkosios pilies muziejaus padalinio – Peskova Skalos pilies – restauravimo priežiūra ir kt. P. Stępieńis domėjosi ir kitais reikšmingais Lenkijos paveldo objektais bei jų restauravimo problemomis. Remiantis jo parengtais projektais, restauruotos Nedzicos, Čorštyno, Peninų pilys. Jis buvo ir moderniosios Lenkijos architektūros projektų kūrėjas.
P. Stępieńis ne tik buvo labai talentingas, kompetentingas, darbštus ir uolus Vavelio pilies senosios architektūros restauratorius, paminklų restauravimo teorijų ir doktrinų žinovas, bet ir puikiai valdė plunksną, todėl kruopščiai dokumentavo visus savo tyrimus ir restauravimo darbus, naujus duomenis skelbė tiek mokslinėje literatūroje, tiek mokslo populiarinimo leidiniuose. Visada degė senosios architektūros istorijos ir technologijų pažinimo aistra, o pastaraisiais metais buvo visiškai atsidavęs labai mėgstamam darbui viename svarbiausių Lenkijos bei Lietuvos istorijos ir paveldo objektų – Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje. Šį darbą laikė savo pareiga ir pasija. Kaip prisimena kolegos ir kokį įspūdį buvo galima susidaryti iš šalies, apie Vavelio senąją architektūrą jis žinojo viską.
Savo neįkainojama patirtimi, plačiu akiračiu ir turiningomis žiniomis nuoširdžiai ir bičiuliškai dalijosi su visais savo kolegomis ir tais, kurie domisi Vavelio ir visos Lenkijos paveldu bei jo restauravimo problemomis. Kaip didžiulę praktinę patirtį turintis specialistas buvo nuolat kviečiamas dėstyti Krokuvos Jogailos universiteto Meno istorijos institute.
Daug metų buvo ir Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrimų bei atkūrimo procesų dalyvis. Nuoširdžiai domėjosi Valdovų rūmų tyrimų eiga ir naujausiais atradimais, akcentavo Vavelio ir Vilniaus rezidencijų raidos paraleles, dosniai dalijosi savo patirtimi ir žiniomis su Valdovų rūmų tyrinėtojais, atkūrimo projekto rengėjais, muziejininkais. 2006 m. dalyvavo pirmojoje Krokuvos Vavelio karališkosios pilies ir Lietuvos dailės muziejaus specialistų mainų programoje Lietuvoje, susipažino su svarbiausiais Lietuvos architektūros paveldo objektais ir jų restauravimu. Vėliau Krokuvoje globojo iš Lietuvos atvykusius specialistus, supažindino juos su svarbiausiais Vavelio, Krokuvos, Mažosios Lenkijos ir netgi Šiaurės Slovakijos paveldo objektais, aktualiais ir Lietuvos istorijai bei kultūrai. Tų pačių metų rudenį dalyvavo Vilniuje surengtoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste“, perskaitė reikšmingą pranešimą „Rekonstrukcija ir kūryba restauruojant Vavelio pilį“ (tekstas paskelbtas konferencijos medžiagai skirtame leidinyje lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis 2009 m.). 2009 m. liepos 6 d. dalyvavo atkurtų, bet iki galo neįrengtų Valdovų rūmų simbolinio atidarymo iškilmėse bei Lietuvos tūkstantmečio minėjimo šventiniuose renginiuose, 2013 m. – Valdovų rūmų pirmosios dalies iškilmingame atidaryme visuomenei. Visada supažindindavo Lietuvos specialistus su atliekamais restauravimo darbais Vavelyje, stengdavosi pasidalyti Vilniaus rūmų atkūrimui naudinga patirtimi, atkreipdavo dėmesį į Vavelio ir Vilniaus istorinių rezidencijų architektūrinių sprendimų panašumus. Daugiau nei dešimtmetį buvo vienas aktyviausių Valdovų rūmų ir jų eksterjero bei interjero architektūrinio dekoro elementų atkūrimo, išlikusių rūmų fragmentų restauravimo konsultantų, į jį patarimo buvo kreipiamasi bene dažniausiai. Vos prieš porą savaičių Valdovų rūmų muziejaus darbuotojai dar klausė jo apie labiausiai patyrusius lenkų smiltainio akmens konservavimo specialistus, su kuriais būtų galima pasitarti dėl Valdovų rūmų autentiškų, tačiau dėl savo geomorfinės struktūros probleminių apdailos detalių tinkamo konservavimo ir išsaugojimo.
P. Stępieńis giminių valia liko ilsėtis ten, kur nustojo plakti jo širdis, – Valtournenčės vietovėje, savo pamėgtame Aostos slėnyje, Šiaurės Vakarų Italijos Alpėse, prie pat Šveicarijos sienos. Jo palaikai ten buvo palaidoti 2016 m. rugpjūčio 8 dieną. Tuo pat metu Krokuvos katedros vadinamojoje Stepono Batoro koplyčioje buvo aukojamos Mišios velionio atminimo ir sielos išganymo intencija. Rugpjūčio 17 d. Krokuvos ir Vilniaus katedrose taip pat bus meldžiamasi už P. Stępieńį.
Liko daug P. Stępieńio neįgyvendintų planų Vavelio kalvoje, kitose Lenkijos vietovėse ir didelis liūdesys kolegų, bičiulių bei visų jį pažinojusių žmonių širdyse. Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų muziejaus bendruomenė reiškia nuoširdžiausią užuojautą dėl P. Stępieńio netekties jo kolegoms ir artimiesiems. Amžiną atilsį žymiam lenkų architektui, restauratoriui ir Lietuvos bei Valdovų rūmų muziejaus bičiuliui.
