2016 m. balandžio 1 d. vienam garsiausių, originaliausių ir produktyviausių lietuvių XX a. antros pusės poetų Marcelijui Martinaičiui būtų sukakę 80 metų. Prieš trejus metus balandžio 5-ąją atsisveikinome su šia iškilia asmenybe, vienu iš Lietuvos Sąjūdžio įkvėpėjų ir kūrėjų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, išmintingu didžiavyriu, kuris savo kūryboje ir veikloje puikiai suvokė istorinės atminties saugojimo ir stiprinimo, nacionaliniam tapatumui išsaugoti svarbių simbolių reikšmę bei prasmę.
„Poetas turi teisę išeiti, kad išėjęs visad liktų tėvynėj“, – taip apie kelionę į Amžinybę kalbėjo šviesaus atminimo M. Martinaitis. Jis išėjo, tačiau jo kūryba, jo knygos su garsiuoju Kukučiu, jo darbai šiandien dar aktualesni, ryškesni ir reikalingesni.
Tai buvo poetas, Lietuvos kultūros baruose palikęs didelį pėdsaką, jo kūryba buvo vertinama už nuoseklumą, originalumą ir vertybes, kurios neretai buvo atspindimos per senosios, archajiškos kaimo pasaulėjautos sandūrą su moderniu pasauliu. Jo įvertinimų kolekcijoje – per dešimt apdovanojimų, tarp jų ir svarbiausi Lietuvos įvertinimai: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas bei Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Būdamas aistringas lietuvių tautosakos mėgėjas ir tradicijų puoselėtojas, energingas ir rūpestingas kultūros žmogus, M. Martinaitis aktyviai prisidėjo ir prie Lietuvai svarbių kultūros bei paveldo vertybių gaivinimo. Kadangi buvo entuziastingas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atkūrimo šalininkas ir rėmėjas, tapo vienu iš Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų, ilgą laiką nuosekliai dirbo fondo valdyboje, savo autoritetu, įtaigiu poetiniu žodžiu prisidėjo prie šių rūmų atkūrimo projekto sėkmės.
M. Martinaitis nuolat pabrėždavo, kad mūsų tautos sąmonėje Valdovų rūmai jau sėkmingai atstatyti, tik reikia juos užbaigti čia, kur jie yra matomi. Prisimindami jį, visada prisimename ir jo prasmingus žodžius apie istorinės savasties gaivinimą:
Sveikinu jus, atsiliepusius į draugijos „Pilis“ kvietimą ir atėjusius paremti svarbios visuomeninės akcijos – Valdovų rūmų atstatymo idėjos, kuri siejama su Lietuvos tūkstantmečiu.
Tai reikštų ir mūsų istorinės sąmonės žadinimą. Draugijos skelbiama akcija nėra vien tik pinigai, projektai, medžiagos, be kurių, rodos, negalėtume gyventi, yra labiausiai trumpaamžiai, – greit gaunami, greit išleidžiamo, greit susitrina mūsų kišenėse.
Įrankiai, prietaisai, kompiuteriai, kurie sustiprina mūsų atmintį, regėjimą, klausą, padeda greičiau siekti praktinių tikslų – po metų kitų genda ir jie atsiduria sąvartynuose.
Mada keičia madą, valdžia keičia valdžią, keičiasi partijos, ministrai.
Mes taip pat neamžini: karta keičia kartą, seną keičia jaunimas, gyvenimą nuolat keičia mirtis.
Bet vis dėlto jaučiame, kad turi būti kažkas, kas išlieka ilgiau už mus, kad turi būti tokia tvarka, idėja, kuri stiprina nusimanymą, kad visa, kas atrodo laikina, nėra laikina, kad viskam yra patvaresnis matas, kad visame veikia amžinumo dimensija. O tai yra šventovės, pilys, rūmai, įvairūs kiti istorinės atminties ženklai, kurie ir teikia nusimanymo, kad žmogus, tauta yra teisėtas istorijos veiksnys ir turi savo vietą laike ir erdvėje.
Praradusi tuos ženklus, tauta praranda atmintį, pakrinka visuomenė, ryšiai tarp kartų.
Įvairūs okupantai pirmiausia ir šoka naikinti tai, kas yra susiję su amžinumo pajauta: kultūrą, kalbą, istoriją, ženklus. Carizmas nušlavė remonto dirbtuves. O trečią kartą ar mes patys netampame okupantais, nes kaip žinoma, čia pat – netoli buvusių Valdovų rūmų ir Arkikatedros yra sumanyta okupuoti Vilniaus požemius garažams, kurie yra seniausias nerašytinis valstybės archyvas. Tai yra panašiai, jeigu vietoj Lietuvos istorijos archyvo kas nors sumanytų įrengti garažą.
Nukrypau į šalį, norėdamas priminti, jog kiekviena save gerbianti tauta privalo turėti savo šventą, neliečiamą, su jokia trumpaamže nauda nesiejamą vietą. O juk čia, Vilniuje, šioje vietoje ir yra Lietuvos amžinybė, kurią privalome ne tik jausti, be ir atkurti. Mes esame paskutiniai, kurie tai galime padaryti.
Mes vis dar atkuriame Vilnių kaip visos tautos miestą. Atkurtas sakralinis centras – Arkikatedra, mokslo centras – universitetas, po 200 metų – valstybės centras, bet dar neatkurtas valstybės istorijos centras – Valdovų rūmai, o juos kažkada statė kur kas neturtingesni negu mes šiandien <...>.
(Marcelijus Martinaitis, „Atgaivinkime istorinę savastį“, in: Draugas, 2001 m. vasario 22 d., p. 4–5)