Prisimenant vieną ryškiausių Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjų

2016 m. balandžio 1 d. vienam garsiausių, originaliausių ir produktyviausių lietuvių XX a. antros pusės poetų Marcelijui Martinaičiui būtų sukakę 80 metų. Prieš trejus metus balandžio 5-ąją atsisveikinome su šia iškilia asmenybe, vienu iš Lietuvos Sąjūdžio įkvėpėjų ir kūrėjų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, išmintingu didžiavyriu, kuris savo kūryboje ir veikloje puikiai suvokė istorinės atminties saugojimo ir stiprinimo, nacionaliniam tapatumui išsaugoti svarbių simbolių reikšmę bei prasmę.

„Poetas turi teisę išeiti, kad išėjęs visad liktų tėvynėj“, – taip apie kelionę į Amžinybę kalbėjo šviesaus atminimo M. Martinaitis. Jis išėjo, tačiau jo kūryba, jo knygos su garsiuoju Kukučiu, jo darbai šiandien dar aktualesni, ryškesni ir reikalingesni.

Tai buvo poetas, Lietuvos kultūros baruose palikęs didelį pėdsaką, jo kūryba buvo vertinama už nuoseklumą, originalumą ir vertybes, kurios neretai buvo atspindimos per senosios, archajiškos kaimo pasaulėjautos sandūrą su moderniu pasauliu. Jo įvertinimų kolekcijoje – per dešimt apdovanojimų, tarp jų ir svarbiausi Lietuvos įvertinimai: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas bei Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Būdamas aistringas lietuvių tautosakos mėgėjas ir tradicijų puoselėtojas, energingas ir rūpestingas kultūros žmogus, M. Martinaitis aktyviai prisidėjo ir prie Lietuvai svarbių kultūros bei paveldo vertybių gaivinimo. Kadangi buvo entuziastingas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atkūrimo šalininkas ir rėmėjas, tapo vienu iš Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų, ilgą laiką nuosekliai dirbo fondo valdyboje, savo autoritetu, įtaigiu poetiniu žodžiu prisidėjo prie šių rūmų atkūrimo projekto sėkmės.

M. Martinaitis nuolat pabrėždavo, kad mūsų tautos sąmonėje Valdovų rūmai jau sėkmingai atstatyti, tik reikia juos užbaigti čia, kur jie yra matomi. Prisimindami jį, visada prisimename ir jo prasmingus žodžius apie istorinės savasties gaivinimą:

Sveikinu jus, atsiliepusius į draugijos „Pilis“ kvietimą ir atėjusius paremti svarbios visuomeninės akcijos – Valdovų rūmų atstatymo idėjos, kuri siejama su Lietuvos tūkstantmečiu.

Tai reikštų ir mūsų istorinės sąmonės žadinimą. Draugijos skelbiama akcija nėra vien tik pinigai, projektai, medžiagos, be kurių, rodos, negalėtume gyventi, yra labiausiai trumpaamžiai, – greit gaunami, greit išleidžiamo, greit susitrina mūsų kišenėse.

Įrankiai, prietaisai, kompiuteriai, kurie sustiprina mūsų atmintį, regėjimą, klausą, padeda greičiau siekti praktinių tikslų – po metų kitų genda ir jie atsiduria sąvartynuose.

Mada keičia madą, valdžia keičia valdžią, keičiasi partijos, ministrai.

Mes taip pat neamžini: karta keičia kartą, seną keičia jaunimas, gyvenimą nuolat keičia mirtis.

Bet vis dėlto jaučiame, kad turi būti kažkas, kas išlieka ilgiau už mus, kad turi būti tokia tvarka, idėja, kuri stiprina nusimanymą, kad visa, kas atrodo laikina, nėra laikina, kad viskam yra patvaresnis matas, kad visame veikia amžinumo dimensija. O tai yra šventovės, pilys, rūmai, įvairūs kiti istorinės atminties ženklai, kurie ir teikia nusimanymo, kad žmogus, tauta yra teisėtas istorijos veiksnys ir turi savo vietą laike ir erdvėje.

Praradusi tuos ženklus, tauta praranda atmintį, pakrinka visuomenė, ryšiai tarp kartų.

Įvairūs okupantai pirmiausia ir šoka naikinti tai, kas yra susiję su amžinumo pajauta: kultūrą, kalbą, istoriją, ženklus. Carizmas nušlavė remonto dirbtuves. O trečią kartą ar mes patys netampame okupantais, nes kaip žinoma, čia pat – netoli buvusių Valdovų rūmų ir Arkikatedros yra sumanyta okupuoti Vilniaus požemius garažams, kurie yra seniausias nerašytinis valstybės archyvas. Tai yra panašiai, jeigu vietoj Lietuvos istorijos archyvo kas nors sumanytų įrengti garažą.

Nukrypau į šalį, norėdamas priminti, jog kiekviena save gerbianti tauta privalo turėti savo šventą, neliečiamą, su jokia trumpaamže nauda nesiejamą vietą. O juk čia, Vilniuje, šioje vietoje ir yra Lietuvos amžinybė, kurią privalome ne tik jausti, be ir atkurti. Mes esame paskutiniai, kurie tai galime padaryti.

Mes vis dar atkuriame Vilnių kaip visos tautos miestą. Atkurtas sakralinis centras – Arkikatedra, mokslo centras – universitetas, po 200 metų – valstybės centras, bet dar neatkurtas valstybės istorijos centras – Valdovų rūmai, o juos kažkada statė kur kas neturtingesni negu mes šiandien <...>.

(Marcelijus Martinaitis, „Atgaivinkime istorinę savastį“, in: Draugas, 2001 m. vasario 22 d., p. 4–5)

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

XV–XVIII a. graviūrų parodos atidarymas – jau čia pat!

20240620

Birželio 27 d. Valdovų rūmų muziejus pristatys parodą, kurioje išvysime žymiausių pasaulio dailininkų grafikos lakštus. Martino Šongauerio (Martin Schongauer), Piterio Breigelio Vyresniojo (Peter Brueghel de Oude), Albrechto Diurerio (Albrecht Dürer), Džovanio Jakopo Karaljo (Giovanni Jacopo Caraglio), Piterio Pauliaus Rubenso (Peter Paul Rubens), Bernardo Beloto (Bernardo Bellotto) grafikos darbai, sukurti XVI–XVIII a., dėl savo trapumo ir jautrumo aplinkai retai eksponuojami parodose.

Plačiau

Dr. Tomos Zarankaitės-Margienės ir kolegų archeologų knyga – „Top 30“ knygų sąraše!

20240614

15min.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas Audrius Ožalas parengė 30-ies geriausių negrožinės literatūros knygų sąrašą. Labai džiaugiamės, kad Valdovų rūmų muziejaus kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė, kartu su kitais autoriais – dr. Giedre Piličiauskiene ir dr. Povilu Blaževičiumi, išrinkta kaip vieno geriausių leidinių autorė. Kolektyvinė monografija „Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje“ (Vilniaus universiteto leidykla) buvo pristatyta šiais metais per knygų mugę.

Plačiau

Pažintis su turtingas meno kolekcijas saugančia Lenkijos mokslų ir menų akademija – paskaitą skaitys akademikas hab. dr. Janas Ostrovskis

20240617

Birželio 28 d., penktadienį, 18 val. Valdovų rūmų muziejuje bus skaitoma paskaita apie išskirtinius fondus turinčią Lenkijos menų ir mokslų akademiją. Iš šių fondų į muziejų atvežta tarptautinė graviūrų paroda „Nuo pasaulio sukūrimo iki apokalipsės“ bus atidaryta paskaitos „Lenkijos mokslų ir menų akademija bei jos rinkiniai“ išvakarėse. Vieną seniausių Lenkijos mokslo institucijų ir jos kolekcijas pristatys žymus lenkų dailės istorikas, Lenkijos mokslų ir menų akademijos prezidentas, buvęs ilgametis Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktorius, Valdovų rūmų muziejaus tarybos garbės narys, akademikas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras Janas Ostrovskis (Jan Ostrowski).

Plačiau

Publikuota: 2016-04-08 11:13
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika