Prisimenant vieną ryškiausių Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjų

2016 m. balandžio 1 d. vienam garsiausių, originaliausių ir produktyviausių lietuvių XX a. antros pusės poetų Marcelijui Martinaičiui būtų sukakę 80 metų. Prieš trejus metus balandžio 5-ąją atsisveikinome su šia iškilia asmenybe, vienu iš Lietuvos Sąjūdžio įkvėpėjų ir kūrėjų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, išmintingu didžiavyriu, kuris savo kūryboje ir veikloje puikiai suvokė istorinės atminties saugojimo ir stiprinimo, nacionaliniam tapatumui išsaugoti svarbių simbolių reikšmę bei prasmę.

„Poetas turi teisę išeiti, kad išėjęs visad liktų tėvynėj“, – taip apie kelionę į Amžinybę kalbėjo šviesaus atminimo M. Martinaitis. Jis išėjo, tačiau jo kūryba, jo knygos su garsiuoju Kukučiu, jo darbai šiandien dar aktualesni, ryškesni ir reikalingesni.

Tai buvo poetas, Lietuvos kultūros baruose palikęs didelį pėdsaką, jo kūryba buvo vertinama už nuoseklumą, originalumą ir vertybes, kurios neretai buvo atspindimos per senosios, archajiškos kaimo pasaulėjautos sandūrą su moderniu pasauliu. Jo įvertinimų kolekcijoje – per dešimt apdovanojimų, tarp jų ir svarbiausi Lietuvos įvertinimai: Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas bei Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Būdamas aistringas lietuvių tautosakos mėgėjas ir tradicijų puoselėtojas, energingas ir rūpestingas kultūros žmogus, M. Martinaitis aktyviai prisidėjo ir prie Lietuvai svarbių kultūros bei paveldo vertybių gaivinimo. Kadangi buvo entuziastingas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos atkūrimo šalininkas ir rėmėjas, tapo vienu iš Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų, ilgą laiką nuosekliai dirbo fondo valdyboje, savo autoritetu, įtaigiu poetiniu žodžiu prisidėjo prie šių rūmų atkūrimo projekto sėkmės.

M. Martinaitis nuolat pabrėždavo, kad mūsų tautos sąmonėje Valdovų rūmai jau sėkmingai atstatyti, tik reikia juos užbaigti čia, kur jie yra matomi. Prisimindami jį, visada prisimename ir jo prasmingus žodžius apie istorinės savasties gaivinimą:

Sveikinu jus, atsiliepusius į draugijos „Pilis“ kvietimą ir atėjusius paremti svarbios visuomeninės akcijos – Valdovų rūmų atstatymo idėjos, kuri siejama su Lietuvos tūkstantmečiu.

Tai reikštų ir mūsų istorinės sąmonės žadinimą. Draugijos skelbiama akcija nėra vien tik pinigai, projektai, medžiagos, be kurių, rodos, negalėtume gyventi, yra labiausiai trumpaamžiai, – greit gaunami, greit išleidžiamo, greit susitrina mūsų kišenėse.

Įrankiai, prietaisai, kompiuteriai, kurie sustiprina mūsų atmintį, regėjimą, klausą, padeda greičiau siekti praktinių tikslų – po metų kitų genda ir jie atsiduria sąvartynuose.

Mada keičia madą, valdžia keičia valdžią, keičiasi partijos, ministrai.

Mes taip pat neamžini: karta keičia kartą, seną keičia jaunimas, gyvenimą nuolat keičia mirtis.

Bet vis dėlto jaučiame, kad turi būti kažkas, kas išlieka ilgiau už mus, kad turi būti tokia tvarka, idėja, kuri stiprina nusimanymą, kad visa, kas atrodo laikina, nėra laikina, kad viskam yra patvaresnis matas, kad visame veikia amžinumo dimensija. O tai yra šventovės, pilys, rūmai, įvairūs kiti istorinės atminties ženklai, kurie ir teikia nusimanymo, kad žmogus, tauta yra teisėtas istorijos veiksnys ir turi savo vietą laike ir erdvėje.

Praradusi tuos ženklus, tauta praranda atmintį, pakrinka visuomenė, ryšiai tarp kartų.

Įvairūs okupantai pirmiausia ir šoka naikinti tai, kas yra susiję su amžinumo pajauta: kultūrą, kalbą, istoriją, ženklus. Carizmas nušlavė remonto dirbtuves. O trečią kartą ar mes patys netampame okupantais, nes kaip žinoma, čia pat – netoli buvusių Valdovų rūmų ir Arkikatedros yra sumanyta okupuoti Vilniaus požemius garažams, kurie yra seniausias nerašytinis valstybės archyvas. Tai yra panašiai, jeigu vietoj Lietuvos istorijos archyvo kas nors sumanytų įrengti garažą.

Nukrypau į šalį, norėdamas priminti, jog kiekviena save gerbianti tauta privalo turėti savo šventą, neliečiamą, su jokia trumpaamže nauda nesiejamą vietą. O juk čia, Vilniuje, šioje vietoje ir yra Lietuvos amžinybė, kurią privalome ne tik jausti, be ir atkurti. Mes esame paskutiniai, kurie tai galime padaryti.

Mes vis dar atkuriame Vilnių kaip visos tautos miestą. Atkurtas sakralinis centras – Arkikatedra, mokslo centras – universitetas, po 200 metų – valstybės centras, bet dar neatkurtas valstybės istorijos centras – Valdovų rūmai, o juos kažkada statė kur kas neturtingesni negu mes šiandien <...>.

(Marcelijus Martinaitis, „Atgaivinkime istorinę savastį“, in: Draugas, 2001 m. vasario 22 d., p. 4–5)

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Kovas – tarptautinis moterų istorijoje mėnuo. Lietuvos didžioji kunigaikštienė Ona Vytautienė

20250314

Kovo mėnuo minimas kaip Tarptautinis moterų istorijoje mėnuo, kai prisimenamos ir pagerbiamos moterys, palikusios ryškių pokyčių Lietuvos istorijoje. Todėl Valdovų rūmų muziejaus svetainėje ir socialiniuose tinkluose šį mėnesį paminėsime kelias ypatingas moteris, kurios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo svarbios, įdomios ir žymios asmenybės.
 
Pirmoji ryški Lietuvos moteris, kurią visiems verta prisiminti, yra Ona Vytautienė – Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Vytauto Didžiojo pirmoji žmona.

Plačiau

Europos senosios muzikos atlikėjai ir specialistai – Vilniuje, Valdovų rūmuose

20250314

Valdovų rūmų muziejuje dvi dienas vyko Europos senosios muzikos tinklo REMA generalinė asamblėja ir konferencija, į Baltijos šalis sugrįžusi po trylikos metų. REMA delegatai galėjo artimiau pažinti Lietuvos senosios muzikos lauką tarptautiniame Marco Scacci senosios muzikos festivalyje, Lietuvos muzikologė Aleksandra Pister skaitė pranešimą apie senosios muzikos tradiciją, raidą ir situaciją Lietuvoje. REMA konferencijoje aptarti pokyčiai, esama situacija, apžvelgtos perspektyvos.

Plačiau

Koncertas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės balsai“ nukels į XVII a., kai Lietuvą valdė viena muzikaliausių giminių Europoje

20250313

Ansamblio „Canto Fiorito“ nariai Renata Dubinskaitė (mecosopranas), Andrea Buccarella (vargonėliai, klavesinas) ir ansamblio meno vadovas Rodrigo Calveyra (kornetas, išilginė fleita) nuolat stebina vis naujais atradimais iš po pasaulį pasklidusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvų. Šįkart Valdovų rūmuose rengiamame koncerte muzikantai nukels į Renesanso ir Baroko epochų sandūrą, kai Lietuvą valdė viena muzikaliausių valdovų giminių Europoje.
 

Plačiau

Kovas – tarptautinis moterų istorijoje mėnuo. Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė Bona Sforca

20250318

XVI a. valdovė Bona Sforca turėjo nemažai titulų – Lietuvos didžiosios kunigaikštienės, Lenkijos karalienės, Bario ir Rosano kunigaikštytės. Bona buvo aktyvi politinio gyvenimo dalyvė ne tik Lietuvoje ar Lenkijoje, bet ir visoje Europoje. Tai viena žinomiausių, labiausiai legendomis apipintų Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovių.

Plačiau

Publikuota: 2016-04-08 11:13
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika