Publikuota 20131105
Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai 2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienį, visus pakvietė į žinomo italų profesoriaus Džovanio Ričio (Giovanni Ricci) viešą paskaitą „Valdovo mirtis ir laidotuvės Europos dvaruose Renesanso epochoje“.
„Džiaugiamės galėdami visus pakviesti į susitikimą su ilgamečiu Feraros universiteto profesoriumi Džovaniu Ričiu ir tikimės, kad jis bus naudingas ne tik istorijos tyrinėtojams, bet ir tiems, kurie ja mėgaujasi ir ją studijuoja laisvalaikiu. Ši paskaita verta dėmesio tiek dėl pasauliniu mastu žinomo mokslininko, tiek dėl labai netikėtos, todėl dar labiau intriguojančios – Europos valdovų mirties ir laidotuvių – temos“, – teigė Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė.
Paskaitoje „Valdovo mirtis ir laidotuvės Europos dvaruose Renesanso epochoje“ Dž. Ričis analizavo monarcho mirties problematiką kaip sociopolitinį reiškinį ir kultūros fenomeną, aptarė valdovo mirties etapus nuo agonijos iki palaidojimo, taip pat gedulo formas, pateikė pavyzdžių apie įvairius Renesanso epochos dvarus, pristatė savo ir kitų mokslininkų apibendrintas naujas įžvalgas, nagrinėjant valdovų mirties procesus.
Pasak dr. J. Karpavičienės, šie tyrinėjimai bei įžvalgos reikšmingi ir Lietuvai. Mūsų šalyje taip pat plėtojami mirties bei atminimo istorinės kultūros tyrinėjimai, tačiau neabejotina, kad platesnis žvilgsnis į šiuose Europos istorijos fenomenus padės adekvačiau suprasti ir daugelį Lietuvos istorinių faktų. „Daugelis tikrai žino, kad Vilniaus katedroje yra palaidota Lietuvos ir Lenkijos valdovo Vladislovo Vazos širdis, ir apie tai gali papasakoti daugybę legendų. Tačiau kodėl būtent valdovo širdis sulaukia tokio pagerbimo? Kaip ji atskiriama nuo kūno ir tampa laidotuvių proceso dalimi? Ir ką tai simbolizuoja? Visi atsakymai į šiuos klausimus ir buvo pateikti žinomo profesoriaus paskaitoje“, – sako ji.
Profesorius Dž. Ričis savo karjerą pradėjo Bolonijos universitete, yra ilgametis Feraros universiteto profesorius. Jo tyrinėjimų sritys labai įvairios, tačiau istoriją jis analizuoja atsižvelgdamas į socialinius ypatumus ir žmonių mentalitetą, susikoncentruodamas į valstybinės reikšmės laidotuvių ceremonialus, miestų istoriją, žemuosius visuomenės sluoksnius bei socialinį mobilumą ir pan. Profesorius nuolat kviečiamas skaityti paskaitų universitetuose bei kultūros institucijose Lilėje (Belgija), Prahoje (Čekija), Atėnuose (Graikija), Barselonoje, Malagoje (Ispanija), Krokuvoje (Lenkija), Amsterdame (Olandija), Paryžiuje, Strasbūre (Prancūzija), San Marine, Stambule (Turkija), Getingene, Kylyje (Vokietija), Čikagoje (JAV) ir kt.
