Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai dalyvauja Lietuvos muziejų asociacijos projekte „Muziejus – mokykla – moksleivis. Muziejų ir bendrojo lavinimo mokyklų nacionalinės partnerystės tinklas“. 2012 m. Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos ir lankytojų centro iniciatyva sukurtas edukacinis filmas „Istorija muzika šlovinama“ apie senąją XV–XVII a. muziką, skambėjusią Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvare, atgimstančią atkuriant Vilniaus rezidenciją. Filmo kūrėjai yra režisierius ir operatorius Algirdas Tarvydas, Valdovų rūmų muziejaus Edukacijos ir lankytojų centras.
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose virė aktyvus politinis, karinis, administracinis, ūkinis ir kultūrinis gyvenimas. Istoriniai šaltiniai byloja apie rūmų gyvenimo ritmą, kurio neatsiejama dalis buvo vokalinė ir instrumentinė muzika, skambėjusi užsienio diplomatų priėmimuose ir rūmų ceremonialo renginiuose: per pakėlimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iškilmes, valdovų įžygiuotuves į Vilniaus rezidenciją, karališkosios šeimos narių tuoktuvių arba krikštynų progomis rengiamas puotas ir kt.). Dvaro gyvenimo kasdienybę taip pat lydėjo nuolatiniai kultūriniai renginiai: reikšmingų karo pergalių šventimas, riterių turnyrai, Užgavėnių karnavalai su šokiais ir fejerverkais, kaukių baliai. Muzikai puoselėti būdavo skiriama valstybės iždo lėšų, menininkai būdavo pamaloninami įvairiomis dovanomis, o tam tikromis progomis – ir didesnėmis piniginėmis išmokomis. Palyginti su kitų profesijų atstovais ir amatininkais, jie buvo palankiau vertinami, jų materialinė padėtis buvo geresnė.
Svarbi Europos ir Lietuvos valdovų rūmų muzikinio gyvenimo dalis buvo ir bažnytinė muzika. Valdovo institucijos reprezentacijos poreikiai ir valdovo, kaip mecenato, glaudūs ryšiai su konfesinėmis institucijomis darė įtaką tiek pasaulietinės, tiek sakralinės muzikos plėtrai. Europos sostinių, tarp jų ir Vilniaus, katedrose vykdavo valdovų karūnacijos, tuoktuvių ir laidotuvių ceremonijos, kurių metu būdavo atliekama ir atitinkama muzika. Europos monarchų rūmuose būdavo įrengiamos koplyčios, kuriose klausytasi mišių ir sakralinės muzikos. Vilniuje tokia buvo Kazimiero koplyčia, į kurią valdovas ir jo šeima patekdavo per XVII a. specialiai įrengtą galeriją. Ši Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją jungė su katedra.
Lietuvos valdovai kviesdavosi žymiausių atlikėjų iš Vakarų Europos. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos iniciatyva Valdovų rūmuose Vilniuje 1636 m. pastatyta pirmoji opera „Elenos pagrobimas“ – dešimtmečiu anksčiau negu Paryžiuje. Operai statyti šis valdovas į Vilnių pakvietė italų kompozitorių, muzikantų, dainininkų, aktorių, šokėjų ir scenos meistrų. O jo žmona Cecilija Habsburgaitė atvežė šokio tradiciją ir taikė baleto elementus, buvo pastačiusi 13 didesnės ir mažesnės apimties baletų, kurie panašėjo į rūmų iškilmes ir tapo rūmų tradicija.
Neatsiejama diplomatinio protokolo Europoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dalis buvo keitimasis dovanomis, kurios būdavo teikiamos ne tik monarchams, bet ir valdovėms. Tarp kitų karališkųjų atributų minimi ir įvairūs muzikos instrumentai. Pavyzdžiui, 1408 m. Vokiečių ordino magistras, rodydamas ypatingą dėmesį Onai Vytautienei, jai atsiuntė klavikordą (tai ankstyviausias šio fortepijono prototipo paminėjimas Europoje) ir nedidelius portatyvinius vargonėlius. Tai leidžia manyti, kad jau XV a. pradžioje muzikinis gyvenimas Lietuvos valdovo aplinkoje savo turiniu ir kokybe nenusileido Vakarų Europos rezidencijų tradicijoms.
