Vilniuje viešėjęs Varšuvos karališkosios pilies direktorius, profesorius dr. Andrzejus Rottermundas sakė, kad jų ir mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų rūmų atstatymo problemos panašios, tik lenkai niekad nekėlė klausimo, ar reikia atstatyti. „Visa tauta to siekė. Atstatymas tapo patriotizmo, laisvės ir išdidumo simboliu“, - teigė svečias.
Praėjusią savaitę LDK Valdovų rūmuose viešėjęs ir paskaitą apie šiuolaikinio muziejaus funkcijas istorinėje rezidencijoje skaitęs A.Rottermundas atsakė ir į LŽ klausimus.
Lenkijoje profesoriumi legenda vadinamas 70-metis meno istorikas Varšuvos pilies atkūrimo procese dalyvavo nuo pat pradžios, o dabar jau daugiau kaip dvidešimtmetį vadovauja šios pilies muziejui. Visoje Europoje žinomas muzeologas A.Rottermundas kolegas LDK Valdovų rūmuose dirbančius istorikus konsultuoja nuo 2006-ųjų, kai jis čia apsilankė pirmą kartą.
Valdovų rūmams profesorius šįkart iš Varšuvos atvežė ir ilgam laikui paskolino prieš trisdešimt metų sukurtas XVI-XVII amžių šviestuvų kopijas, kurios Valdovų rūmų sales puoš tol, kol bus pasigaminti nuosavi.
Rūmai grįžo į gyvenimą
Per Antrąjį pasaulinį karą visiškai sugriautą savo karališkąją pilį lenkai atstatė 1971-1984 metais ir dabar neįsivaizduoja gyvenimo be jos. Atkurtoje rezidencijoje veikia šiuolaikiškas muziejus, visuomeninės paskirties patalpose vyksta koncertai, spektakliai, konferencijos, mokslinės diskusijos, valstybinio rango susitikimai. Ši rezidencija, kaip ir visas atstatytas senamiestis, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
- Kuo jūsų muziejus-pilis skiriasi nuo įprastų muziejų?
- Jei iš klasikinio muziejaus išvežtume eksponatus, atleistume darbuotojus, liktų tuščios sienos. Istorinėse rezidencijose įkurti muziejai neapsiriboja eksponatų saugojimu, o puoselėja ir visas nematerialias vertybes. Atkurtieji rūmai sugrąžinti į šiuolaikinį visuomenės gyvenimą, paversti gyvais istorijos namais, pritaikyti muziejinei, reprezentacinei, kultūrinei veiklai.
Suprantame, kad patraukti lankytojus į savo pusę yra didelis iššūkis. Susiduriame su konkurencine aplinka, juk šalia - naujas, modernus, turistus dominantis Koperniko mokslo centras, Sukilimo muziejus. Norint, kad muziejus šiais laikais domintų žmones, jis turi atitikti šiuolaikinį gyvenimo ritmą. Kaip mes su tuo susidorojame? Kai pilis buvo atidaryta visuomenei, nuo 1984 metų čia įvyko daugiau kaip 800 valstybinio pobūdžio renginių - monarchų, prezidentų priėmimų, diplomatiniam korpusui skirtų renginių. Tai kelia mūsų įstaigos prestižą.
Atkurtoje rezidencijoje vyksta nacionalinės šventės, organizuojamos įvairios konferencijos, suvažiavimai. Per metus mūsų pilyje vyksta daugiau kaip 200 renginių visuomenei (koncertų, mokslinių diskusijų, spektaklių). Juose apsilanko apie 200 tūkst. žmonių. Susidomėjimas muziejais-rezidencijomis tik auga, nors istorinių muziejų konkurencija labai didelė.
Muziejus pilyje visuomenę supažindina ir su istorikų moksliniais tyrimais, turime nuolatines ekspozicijas, rengiame laikinas parodas, edukacinius užsiėmimus. Istorinės patalpos parodas tarsi papildo. Mes turime galimybę savo erdvėmis atkurti praėjusių laikų atmosferą. Be to, mūsų ekspozicijos prieinamos ir internete. Tai praturtina ir pagilina žmonių istorines žinias.
Istorinėse salėse vykstantys renginiai lankytojams primena senas salių funkcijas, salės atgyja, jų prabanga tarsi nukelia į istorinius laikus. Atskiras skyrius užsiima iškilmių aptarnavimu, turime net dekoravimo gėlėmis kolektyvą. Muziejuje dirba daugiau kaip 300 darbuotojų, pilies plotas - daugiau kaip 55 tūkst. kvadratinių metrų (Valdovų rūmų Vilniuje plotas - 10 tūkst. kvadratinių metrų - aut.). Mus labai remia valstybė, pernai ši dotacija sudarė 63 proc. pajamų. Savų įplaukų gauname iš edukacinių, meninių renginių, leidinių pardavimo. Pernai nuosavos pajamos sudarė 24 proc., likusi dalis (13 proc.) - kitos pajamos, dažniausiai rėmėjų parama.
Nenorėjo tik komunistai
- Ar atstatant Varšuvos karališkąją pilį kirtosi priešingos istorikų nuomonės? Ar daug buvo tokių, kurie sakė, kad geriau palikti užkonservuotus griuvėsius nei naujai atstatyti?
- Priešinosi tik komunistinė valdžia, suprantama, dėl ideologinių priežasčių - darbininkų ir valstiečių valstybė neturėtų žavėtis monarchų pilimis, neturėtų rūpintis tokių simbolių atkūrimu. Tačiau visuomenė, intelektualai, archeologai, meno istorikai buvo už atstatymą. Skyrėsi nuomonės tik dėl atstatymo metodų, pavyzdžiui, kokios formos atkurti pilies fasadą. Buvo žinoma, kad XVII amžiuje būta bokštelių, kurių nebeliko XVIII amžiuje. Tad ginčytasi, juos atstatyti ar ne. Skyrėsi nuomonės ir dėl Grodzkos bokšto. Kadangi amžiams bėgant keitėsi jo forma, diskutuota, kurį variantą pasirinkti. Pažinojau tik vieną meno istoriką iš Krokuvos, kuris apskritai priešinosi atstatymui. Jo nuomone, rūmams truks autentikos.
- Tad galima teigti, kad rūmų atstatymo idėją nuolat palaikė žmonių patriotizmas?
Iš Krokuvos į Varšuvą
- Bet juk turėjote karališkuosius rūmus Krokuvoje. Kodėl buvo svarbu atstatyti ir Varšuvos pilį?
- Vavelio pilis buvo pirmoji valdovų rezidencija, tačiau šį vaidmenį ji atliko iki XVI amžiaus, o XVII-XVIII amžiais valdžios centras persikėlė į Varšuvą. Mes visąlaik akcentuojame, kad Lenkijoje yra dvi svarbios pilys - Krokuvos ir Varšuvos.
1569 metais pasirašius Liublino uniją, Varšuvos pilis buvo paskirta Lenkijos ir Lietuvos seimams, tačiau valdžios persikėlimo procesas užtruko ilgiau. Galbūt viską pagreitino 1595-ųjų gaisras Vavelio pilyje. Kelerius metus čia dar vyko rekonstravimo darbai, mat XIII amžiuje kunigaikščių Piastrų statytą pilį reikėjo pritaikyti nuolatinei rezidencijai.
Varšuvos pilis kaip Abiejų Tautų Respublikos valdovo rezidencija pradėta naudoti nuo 1611 metų. Čia buvo priimami svarbiausi Seimo įstatymai, o 1791-aisiais patvirtinta garsioji gegužės 3 dienos Konstitucija. Su Varšuvos pilimi susiję reikšmingi Abiejų Tautų Respublikos istoriniai įvykiai, todėl mums ši pilis turi svarbią simbolinę reikšmę.
Dramatiškiausias laikotarpis pilies istorijoje buvo Antrojo pasaulinio karo metai. Hitlerininkai pilį, kaip Lenkijos suverenumo ir valstybingumo simbolį, sąmoningai sulygino su žeme.
Senamiestyje trūko tik pilies
- Tačiau kai senamiestis buvo sėkmingai atstatytas, visuomenė optimistiškiau žiūrėjo ir į pilies atstatymo galimybę?
- Taip. Kartu visuomenė ir nesuprato, kodėl senamiestis atstatytas, o pilis - ne. Ta vieta plytėjo kaip nepagrįsta tuštuma. Komunistinė valdžia tarsi norėjo tuo pasakyti liaudžiai - atstatysime visą senamiestį, bet pilies - valdžios simbolio - neturėsite. Tokia buvo ideologinė potekstė. Tačiau ši valdžios pozicija tik dar labiau kurstė žmones, kėlė neigiamas emocijas valdžios atžvilgiu. Visuomenė dar aštriau kėlė klausimą, kodėl nėra pilies.
Sakyčiau, atstatymo procesas žmonių galvose prasidėjo dar karo metais. Žmonės žinojo, kad pilis gali būti sugriauta, bet taip pat žinojo, kad kada nors ji bus atstatyta, tad ruošėsi tam. Karo metais profesoriaus Stanislawo Lorentzo rūpesčiu buvo išimta, paslėpta ir išsaugota daugelis dekoro elementų, meno vertybių. Pavyzdžiui, pilyje būta įvairių rozečių. Kiekvienos formos išimta po vieną, kad paskui būtų pagal ką atkurti. Tai ne atsitiktiniai atvejai, tai tam tikras metodas gelbėti pilį, sąmoningas specialistų ruošimasis pilies atstatymui ateityje.
Jau iškart po karo buvo akivaizdu, kad be pilies visuomenė nenurims. 1949-aisiais valdžia priėmė nutarimą pilį atstatyti. Planus pristabdė tik stalinizmas, bet patriotinės nuotaikos dėl atstatymo neblėso.
Šeštajame dešimtmetyje buvo paskelbtas atkūrimo projekto konkursas. Du projektai iš daugybės pateiktų numatė rezidenciją atstatyti laikantis autentiškų, buvusių formų. Ši idėja ir nugalėjo, nes visuomenė pilį norėjo matyti tokią, kokią ją matė prieš karą.
Kilo daug diskusijų dėl piles paskirties. Būta net minčių visą vidų įrengti naujoviškai ir čia įkurti jaunimo kultūros namus. Tačiau turėjome labai daug originalių interjero detalių, tad būtų buvę gaila visas jas prarasti.
Traukos centras
- Kokius matote Varšuvos ir Vilniaus rūmų atstatymo panašumus ir skirtumus?
- Pagrindinis skirtumas - mes atstatėme pilį esant kitokiai politinei situacijai. Todėl galima suprasti Lenkijos visuomenės žingsnį, kuriuo ji siekė parodyti, kad nenori pinigų iš komunistinės valdžios. Pilis buvo atstatyta lenkų, gyvenančių Lenkijoje ir išeivijoje, lėšomis.
Ir pas jus, ir pas mus buvo panašių atstatymo niuansų. Tik mes turėjome daugiau išlikusios medžiagos, rašytinių šaltinių, išsaugotų originalių dokumentų, kuriais galėjome remtis. Tačiau ir pas mus kildavo diskusijų dėl atstatymo formų, ypač interjero atkūrimo.
Ir Vilniuje, ir Varšuvoje išliko autentiški rūsiai, dėl kurių išsaugojimo būtinybės niekam nekilo abejonių. Ir jūs, ir mes turime daugybę archeologinių radinių. Mane maloniai nustebino Taikomosios dailės muziejuje pas jus pamatyti Valdovų rūmų rinkiniai. Jie galės deramai pristatyti pilį.
Remdamasis Varšuvos karališkosios pilies patirtimi galiu teigti, kad kai pilis bus atidaryta, jūsų kolekcijos tik pildysis. Per trisdešimt atstatytos pilies gyvenimo metų mes surinkome daugybę kolekcijų, nemažai gavome dovanų. Tokios vietos automatiškai tampa traukos centru, atsiranda žmonių, norinčių ką nors vertingo, seno padovanoti. Esu įsitikinęs, kad taip bus ir Vilniuje. Pavyzdžiui, neseniai vienas kolekcininkas mums padovanojo senųjų žemėlapių rinkinį. Įsivaizduojate, 12 tūkst. vienetų! Sukūrėme atskirą kartografinę laboratoriją.
Nuo 1984 metų surinkome gausią meno kūrinių kolekciją. Dabar jau norime įkurti atskirą dailės galeriją. Tas kolekcijas, kurias anksčiau buvome pasiskolinę iš kitų muziejų, jau grąžiname, nes turime savų.
Jūratė Mičiulienė
Tekstas publikuotas dienraštyje „Lietuvos žinios“ Nr. 228 (13055)
