„Lietuvos rytas“: „Lietuviai pavydi lenkams: jų piliai atstatyti pinigų niekada netrūko“

Viena atstatyta karališkoji pilis tiesia pagalbos ranką kitai tos pačios dinastijos karalių piliai. 1971–1984 metais atstatytos Varšuvos karališkosios pilies direktorius ir vienas jos statytojų profesorius Andrzejus Rottermundas praėjusią savaitę dalijosi patirtimi su Vilniaus Valdovų rūmų statytojais.

A.Rottermundas sutarė paskolinti Vilniaus Valdovų rūmams sietynų rinkinį, o apsižvalgęs dar pasiūlė ir sieninių šviestuvų, vadinamų reflektoriais, kurie, jo manymu, vilniečiams puikiai pravers. Taip pat pažadėjo paieškoti ir daugiau karališkajam interjerui būtinų daiktų.

– Ar daug, jūsų manymu, Vilniaus Valdovų rūmams liko iki pabaigos?

– Man sunku pasakyti. Bet jei lyginčiau su Varšuvos pilies atstatymu, tokioje stadijoje buvome apie 1980 metus, kai Varšuvos karališkoji pilis buvo perduota naujai institucijai – Varšuvos karališkosios pilies direkcijai.

Tuomet iki atidarymo mums prireikė dar ketverių metų.

Šiame etape reikėjo labai daug pinigų, nes darbai pastato viduje kainuoja brangiau nei pačios statybos. Taigi manau, kad Vilniaus Valdovų rūmams pabaigti dar reikia lėšų, ir gana nemažų.

Jei šie rūmai turi būti pabaigti 2013 metais, Lietuvos kultūros ir finansų ministrai turėtų pagalvoti apie paramą labai didelėmis sumomis.

– Kaip būtumėte leidę pinigus, jei statybų biudžetas būtų buvęs karpomas?

– Jei galėdavau spręsti, visada skirdavau lėšų labai preciziškoms detalėms.

Vilniuje pirmiausia rūpinčiausi interjero dekoravimu. Aš taip pat skirčiau pinigų originaliems meno kūriniams, kurie yra būtini kuriant rūmų interjerą.

– Dvi atstatytas pilis – Vilniaus ir Varšuvos sieja ta pati karalių dinastija. Kas skiria?

– Vilniuje buvo didžiojo kunigaikščio rezidencija. Varšuvos pilis buvo karališkoji rezidencija.

Varšuvos pilis tuo pat metu buvo ir Abiejų Tautų Respublikos Seimo buveinė. Ši paskirtis buvo net svarbesnė, nes Seimas Pirmojoje Respublikoje atliko pagrindinį politinį vaidmenį.

Didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje greitai buvo užleisti ir tapo griuvėsiais, tuo tarpu Varšuvos karališkoji pilis funkcionavo iki 1939 metų kaip valstybės vadovo rezidencija. Iki XVIII amžiaus pabaigos – kaip karaliaus rezidencija, XIX a. buvo Rusijos generalgubernatorių rezidencija, o Lenkijai atgavus nepriklausomybę tapo respublikos prezidento buveine.

Abi pilis istorija įstūmė į tą pačią situaciją. Tačiau Didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje buvo sugriauti XVIII a. pabaigoje, o Varšuvos pilis buvo galutinai sunaikinta 1944-aisiais kaip valstybės nepriklausomybės, suverenumo simbolis.

Vėliau panašiai kovojome dėl atstatymo. Atstatyti sugriautus rūmus norėjo ir Lenkijos, ir didesnė Lietuvos visuomenės dalis.

– Ar dabar lenkai didžiuojasi atstatytais karalių rūmais?

– Tikrai didžiuojasi. Kuo daugiau laiko praeina nuo atstatymo pabaigos 1984 metais, tuo labiau jie didžiuojasi karališkąja pilimi.

Iš pradžių buvo daug atstatymo priešininkų.

Dauguma Komunistų partijos narių buvo prieš atstatymą – esą Lenkijai nereikia karališkųjų simbolių.

Daug žmonių taip manė dėl ekonominių priežasčių: kam leisti pinigus karalių piliai, kai reikia statyti vaikų darželius, butus ir taip toliau.

Bet Varšuvos karališkajai piliai atstatyti neėmėme nė vieno zloto iš valstybės. Visus pinigus aukojo lenkai Lenkijoje ir užsienyje. Todėl jie dabar didžiuojasi, kad pilį atstatė savo lėšomis.

Šiuo metu jaunoji karta mano, kad pilis toje vietoje stovėjo visada. Jau užmirštama, kad ji buvo atstatyta.

Tie jausmai, kuriuos žmonės jautė šiai piliai, šiuo metu jau neegzistuoja. Tačiau svarbi simbolinė jos prasmė. Varšuvos karališkoji pilis – valstybingumo, mūsų istorijos simbolis.

Tai – daugiau nei pastatas.

– Ar atstatant Varšuvos karališkąją pilį užteko skirtų lėšų?

– Mes dėl biudžeto neturėjome jokių problemų.

Pinigai piliai atstatyti nuolat plaukė, jų niekada netrūko.

Kylant kainoms šiek tiek skyrėsi sąmata, bet niekada nejautėme pinigų stygiaus.

Maža to, turėjome net finansų perteklių ir papildomai pradėjome atstatinėti Ujazdo rūmus – kitus karališkuosius rūmus, kuriuos komunistai nugriovė šeštajame dešimtmetyje.

Pinigų pradėjo trūkti, kai atsirado institucija, kuri jau buvo išlaikoma iš valstybės biudžeto. Su pinigų stygiumi susidūrėme pirkdami muziejaus eksponatus.

– Ar atstatyti istorinį pastatą visada kainuoja daugiau negu paprasto namo statyba?

– Atstatymo darbai brangesni dėl to, kad atstatome kai ką labai individualaus. Atstatymas – visiškai kitas statybų tipas.

Kainų skirtumas turi būti, nes tai du skirtingi pasauliai.

Čia nėra schemų, kurios galioja šiuolaikiniams pastatams. Kiekviena vieta turi būti individualiai suprojektuota. Be to, kiekviena patalpa yra tam tikrų tyrinėjimų, kuriuos reikia atlikti, rezultatas. Mokslo tyrinėjimams dažnai reikia daug laiko ir pinigų.

– Atstatydami turėjote tikslius buvusių rūmų brėžinius. Ar kas nors rengėsi blogajam scenarijui?

– Tokių įžvalgų neturėjome. Tiesiog išliko daug brėžinių iš tų laikų, kai pilis buvo perstatoma.

Pavyzdžiui, Dresdeno archyve yra tikslūs XVIII a. pirmosios pusės piešiniai, kai buvo statomas naujas pilies korpusas.

Išliko beveik visas Stanislovo Augusto Poniatovskio laikų statybų archyvas.

Kai pilis buvo jau Rusijos generalgubernatorių rezidencija, vienas Peterburge gavęs išsilavinimą architektas lenkas atliko pilies inventorizaciją ir išmatavo kiekvieną salę.

O galų gale jau egzistavo fotografija. Išliko keli tūkstančiai pilies ir jos interjero nuotraukų.

Antrojo pasaulinio karo metais buvo žinoma, kad pilis bus visiškai sugriauta, tad iš interjero buvo išmontuoti fragmentai. Jie buvo paslėpti, o vėliau restauruoti ir vėl pritvirtinti atstatytoje pilyje. Jų pagrindu buvo galima atkurti visą interjerą.

– Pilį atstatėte iš šiuolaikinių statybinių medžiagų?

– Naudojome šiuolaikines statybines medžiagas, nes, kaip žinote, Varšuvos pilis buvo visiškai susprogdinta. Vieninteliai daiktai, kuriuos ištraukėme iš griuvėsių, buvo akmenys. Juos įmūrijome į pastatą. Bet plytos buvo naujos. Taip pat ir konstrukcijos.

Tradicinė pilis buvo pastatyta iš plytų ir medienos.

Šiais laikais buvo panaudota daug naujųjų technologijų. Pirmiausia tai, kas susiję su šildymu, klimato palaikymu, elektros instaliacijomis. Juk gyvename jau kitame pasaulyje, todėl turėjome pasinaudoti naujosiomis technologijomis.

Šiais laikais labai daug atstatoma vadinamųjų pseudopaminklų, kur apvadai daromi iš įvairių dirbtinių medžiagų, net plastiko ar putplasčio. To Varšuvos pilyje, aišku, nėra.

– Lietuvoje kilo karštų diskusijų dėl Valdovų rūmų tualetų prabangos. Todėl norėčiau paklausti, kokie tualetai yra Varšuvos pilyje?

– Kažkada pilyje buvo trys tualeto kambariai karaliui ir keletas – skirtų dvariškiams.

Pernai Varšuvos pilyje lankėsi 700 tūkst. žmonių. Todėl turi būti įrengtas ir atitinkamas skaičius sanitarinių vietų.

Tualetai yra labai specifinis dalykas. Ne tik muziejuje, bet ir operoje, filharmonijoje, kultūros įstaigose turi būti įrengti aukščiausio lygio tualetai ir žmonėms parodomas tinkamas kultūros standartas.

Beje, tualetai, kuriuos įrengėme Varšuvos pilyje prieš septynerius ar aštuonerius metus, yra puikios būklės, nes į juos įėję žmonės atitinkamai ir elgiasi. Jei patalpoje purvina, bjauru, nėra ir tinkamos nuostatos.

– Kas žmones traukia į Varšuvos pilį?

– Iš tų mano minėtų 700 tūkst. lankytojų 500 tūkstančių ateina lankyti pilies, o 200 tūkstančių – į renginius: pavyzdžiui, muzikos koncertus, teatro spektaklius, parodas, festivalius, istorinių knygų muges, kurias patys organizuojame.

200 tūkst. žmonių ateina į pilyje vykstančius edukacinius renginius – nuo ketverių metų darželinukų iki pensininkų. Taip pat pritraukiame vadinamuosius iš visuomenės eliminuotus žmones. Turime programas bedarbiams, net kaliniams, pas kuriuos vykstame patys, bet būna ir jų išvykų pas mus.

Kalbant apie Varšuvos gyventojus, tai jie kartą apžiūrėjo pilį, jiems ir užtenka, antrą kartą jie neis. Tačiau magnetu tampa parodos.

Dabar veikia vieno gražiausių Tiziano paveikslų – 1526 metais nutapyto „Vyro portreto” paroda. Paveikslas skolintas iš Palatino galerijos Florencijoje.

Lapkritį atidarysime didelę parodą, skirtą karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui.

– Ar galima išsinuomoti pilį ar dalį pilies, tarkime, vestuvėms?

– Pilį galima išsinuomoti ir mes ją nuomojame. Tai – svarbus pajamų šaltinis. Bet nuomojame valstybiniams, visuomeniniams, mokslo renginiams.

Dabar Lenkija vadovauja Europos Sąjungai ir Užsienio reikalų ministerija rengia pilyje susitikimus. Čia susitinka ir valstybių vadovai.

Pilies nenuomojame privatiems renginiams – vestuvėms ar panašiems. Bet pilyje yra du restoranai. Ir jei restorano savininkas išnuomoja jį privačiam renginiui, tai jau yra jo reikalas, nes mes nuomojame jam tą vietą.

– Ar brangu pilį išlaikyti?

– Labai brangu. Šiuo metu piliai išlaikyti per metus reikia apie trisdešimties milijonų zlotų. Iš tos sumos 20 milijonų skiria valstybė, o 10 milijonų turime užsidirbti patys.

Penkis milijonus surenkame už bilietus, tris milijonus sudaro pajamos iš salių nuomos, pusę milijono uždirbame iš parduotuvės, maždaug milijoną ar pusantro gauname iš rėmėjų.

– Ar UNESCO palaikė šitos pilies atstatymą?

– Atstatymo metu – ne. Tačiau vėliau įvertino šio darbo svorį ir įtraukė į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip pavyzdinės rekonstrukcijos pavyzdį (kartu su Varšuvos senamiesčiu).

Tais laikais tai buvo labai sunku padaryti, nes nesutapo su vadinamąja Venecijos chartija, pagal kurią į Pasaulio paveldo sąrašą galima įtraukti tik originalius pastatus. Bet buvo atsižvelgta į simbolinę prasmę.

– Kiek suprantu, pasaulio paveldosaugininkų požiūris į istorinių pastatų atstatymą keičiasi, čia irgi egzistuoja tam tikros mados.

Švedijoje mačiau XX a. pradžioje atstatytus karaliaus rūmus, o vėliau atstatymai buvo smerkiami. Koks dabar etapas?

– Sakyčiau, šiuo metu yra atstatymo tendencija. Pavyzdžiui, Baltarusijoje rengiamasi rekonstruoti Gardino pilį, Poznanėje yra sumanymas atstatyti Pšemyslų pilį, kurios irgi nėra, likę tik pėdsakai, Berlyne bus atstatyta didelė Prūsijos pilis.

– Koks turi būti namas, kad jis galėtų tapti monarcho rezidencija?

– Karaliaus gyvenama erdvė atsirado iš ideologinės koncepcijos. Anksčiau buvo tokia santvarka, kurios viršūnėje buvo karalius. Karalius turėjo vykdyti įvairias valstybės vadovo funkcijas, tam reikia turėti tinkamą erdvę.

Reikia nepamiršti, kad visą valstybės gyvenimą kadaise reguliavo ceremonijų taisyklės ir regulos. Viskas buvo ceremonija: karo paskelbimas, taikos sudarymas, sutarties pasirašymas, vestuvės, krikštynos.

Specialios patalpos reikėjo ne tik tinkamai ceremonijoms vykdyti, bet ir parodyti, kad karalius yra svarbiausias šalies asmuo.

Rūmai irgi buvo griežtai apibrėžti. Buvo žinoma, kiek reikia prieškambarių, kur turi būti miegamasis, sosto salė, buvo taisyklės, kurios nusakė, kaip turi sėdėti parlamentas, kaip atvažiuoti pas karalių, kur sustabdyti karietą.

Kaip dabar yra protokolo vadovėliai, buvo ceremonialai, kur būdavo tiksliai nusakyta, kiek turi būti langų karaliaus salėje, kur turi stovėti sostas ir t.t. Taigi tapęs monarchu karalius privalėjo būti atitinkamoje erdvėje, o tuomet atsirasdavo monarcho rezidencija.

Todėl karaliaus rezidencija buvo valstybės širdis. Ne tik architektūriškai, bet ir idėjiškai.

– Jeigu karalius Žygimantas Augustas prisikeltų, ar jis pažintų savo buvusius rūmus Vilniuje?

– (Ilgai mąsto.) Manau, kad pažintų. Pagal Vilniaus topografiją – Aukštutinę pilį ir netoliese tekančias upes – tikrai atpažintų. Ir jis, matyt, turėtų gerų įspūdžių.

Dalia Gudavičiūtė

Tekstas publikuotas dienraštyje „Lietuvos rytas“ 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Pasaulinę meno dieną Valdovų rūmų muziejus pasipuošė Ukrainos vėliava. Palaikymo akcija – karo sąlygomis dirbantiems muziejininkams

20240415

Pasaulinę meno dieną Valdovų rūmų muziejaus fasadą papuošė Ukrainos vėliava – taip muziejus skelbia palaikantis maskolių sukurstyto grobikiško karo siaubiamos Ukrainos muziejininkus ir menininkus, šalį, kurioje šiandien nuo žvėriškų naikinimo atakų slepiami visos Europos kultūros paveldo turtai ir su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste susiję artefaktai.

Plačiau

Istorinio šokio dieną po Valdovų rūmus – galjardos ritmu

20240411

Šių dienų medicina žodžiu „chorėja“ įvardija staigius, nevalingus, betikslius judesius, atsirandančius dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo. Tačiau XIV–XVII a. chorėja buvo populiarus Europos šokis. Sakoma, kad šis šokis (gr. choreia – „ratelis“, „šokis“) nebuvo toks nekaltas, kaip atrodo iš pradžių. Rašytiniuose šaltiniuose nuo Viduramžių minima, kaip grupė žmonių (kartais tūkstančiai vienu metu) imdavo šokti ir judėdavo tol, kol apalpdavo nuo išsekimo, o kartais net mirdavo. Šokantys žmonės atrodė nesąmoningi ir savęs nekontroliuojantys. Minias įtraukiantis socialinis reiškinys vadintas epidemine chorėja, choreomanija arba tiesiog šokio maru.

Plačiau

Publikuota: 2011-10-06 Atnaujinta: 2011-10-05 13:19
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika