Lietuviai avėsi ne tik vyžas, nagines ir kojines. Pasak archeologo restauratoriaus dr. Arūno Puškoriaus, į odinę sudėtingesnės formos avalynę įšokome kartu su visa Europa.
Valdovų rūmų teritorijoje archeologai rado daugybę čia gyvenusių žmonių batų likučių. Gausiai jų užkonservuota. "Kol kas restauruota tik apie 30 vienetų, - sakė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų restauracinės priežiūros grupės administratorius restauratorius A.Puškorius. - Pirmiausia restauravome tuos, kurie buvo geriausiai išsilaikę. Kai rašiau disertaciją apie odinį apavą Lietuvoje, per pusantro mėnesio peržiūrėjau tūkstantį detalių, atskirų fragmentėlių. Tie radiniai, kuriuos pavyko iškart sujungti, papildė muziejaus kolekciją. Atskiros detalės dar laukia tyrimų." "Apavu niekuo nesiskyrėme nuo Europos. Avalynės mada nuo renesanso laikų sklido labai greitai, - teigė A.Puškorius. - Be abejo, socialinių sluoksnių diferenciacija ryški, buvo tokių, kurie avėsi tik vyžomis ar iš augalinių pluoštų pintomis čempėmis - tuo, kas nekainavo. Bet buvo ir elitas - specialių užsakymų organizatoriai. Be to, aptikta tokių radinių, būta tokių modelių, kokių net visoje Europoje nėra. Pavyzdžiui, Valdovų rūmų XIV a. pabaigos ir XV a. pradžios kultūriniuose sluoksniuose rastas unikalus pusbatis su kutais. Nei Vakarų, nei Rytų Europos miestuose tuomet nieko panašaus nėra. Pagal apdailą ir dekorą galima spėti, kad tai rūmų juokdario apavas." Pašnekovo teigimu, XVI a. rūmų avalynė rodo prabangų gyvenimą. "Ir tai suprantama. Juk čia buvo rezidencinis dvaras, o ne gynybinė pilis", - sakė specialistas.
Kopijavo mus
Archeologas parodė neseniai pagamintą vieno XVI a. pradžios radinio kopiją. "Minkštos odos pusbatis su kamščiamedžio platforma iškart patraukė dėmesį unikalia detale - kulno dalis nesujungta su padu. Taip patogiau vaikščioti. Europa tada neturėjo tokios patogios konstrukcijos. Panašu, kad vėliau šį mūsų išradimą perėmė kiti kraštai, - pasakojo A.Puškorius. - Šia konstrukcija mes Europą lenkiame 50 metų. Iki dabar ši sudėtingesnė konstrukcija neišliko, matyt, todėl, kad vėliau viskas buvo gaminama kuo paprasčiau, greičiau, pigiau. Iš dailaus siūlės dygsnio galima daryti išvadą, kad jį siuvo ne pameistrys, o prityręs meistras. Vadinasi, užsakymas buvo svarbus, specialus".
Pasak pašnekovo, viso miesto archeologinė medžiaga rodo, kad tai išskirtinis atvejis, nieko panašaus niekur nerasta. "Gal tai Bonos Sforcos dvaro užsakymas? - svarstė archeologas. - Beje, meistrai tais laikais buvo labai vertinami, jų net per karus nežudė, o imdavo kaip karo grobį".
Kai kurie požymiai leidžia spėti, kad šis išskirtinės konstrukcijos pusbatis yra ne atvežtinis, o vietinis gaminys. "Kai pro mikroskopą ištyrėme odos tekstūrą ir ją palyginome su visame mieste rastų avalynės likučių oda, pastebėjome, kad odos paviršius panašus, vadinasi, unikalus batelis gali būti siūtas iš mūsų krašto avių, - sakė pašnekovas. - Kad galėčiau tikrai garantuoti, reikėtų dar papildomų tyrimų".
Vyrams prireikė anksčiau
Pašnekovas pastebėjo, kad rūmų damų batelių formos buvo daug grakštesnės nei miesto moterų, be to, ir koja jų mažesnė. "Iki XVIII a. turtingų damų avalynė buvo gerokai siauresnė. Sunku pasakyti, ar kojos nuo mažens specialiai taip buvo formuojamos, - svarstė A.Puškorius. - Radęs miestiečių avalynės likučių, iš plačios pėdos iškart galiu pasakyti, kad dvaru nekvepia".
Apskritai, archeologo tvirtinimu, vyrai anksčiau apsiavė nei moterys. "Jų darbai lėmė, kad saugotų kojas, vyrams reikėjo tvirtai ant jų laikytis, o damos - puošmena purviname vyrų pasaulyje. Be to, jų sijonai ilgi, ne taip ir matyti, kas po jais. Įdomu, kad iki XVII a. vyrų ir moterų apavo modeliai nelabai skyrėsi, - sakė archeologas. - Pastebėta, kad vyrams avalynės puošnumas buvo svarbiau nei moterims. Suprantama, labiau matėsi."
Pasak specialisto, kai dabar norime rekonstruoti IX-XI a. avalynę, jei neturime pavyzdžių, galime remtis skandinaviškais tų laikų radiniais. "Tada mes intensyviai bendravome su skandinavais, apavas buvo panašus. Juk jie pas mus atplaukdavo, mes pas juos irgi, tad ir nusižiūrėjome vieni nuo kitų, - teigė pašnekovas. - Pats seniausias Valdovų rūmų teritorijoje rastas apavo likutis - XIII a. vaikiško batuko."
Rūmuose plyšo kitaip
1996 metais Valdovų rūmų latrinoje (tualete) rasta daug sudėvėtos XVI a. avalynės. Tačiau A.Puškorius, palyginęs ją su mieste rastais šio laikotarpio avalynės likučiais, priėjo prie išvados, kad susidėvėdavo skirtingai. Rūmų menėse batai plyšdavo tolygiai, nes trindavosi į lygias grindis, o mieste, kadangi grindinys kitoks, - sudildavo iš visų pusių. Pagal tokius požymius galima atskirti, kuri avalynė avėta rūmuose, kuri mieste.
Rūmų apavas nuo miesto skyrėsi ir odos minkštumu. "Dvariškių siūti iš minkštesnės ir brangesnės ožkų, miestiečių - iš kietesnės galvijų odos", - tvirtino žinovas.
Tyrinėdamas XVI a. avalynę archeologas padarė išvadą, kad anksčiau moterų kojos buvo mažesnės, dabar atitiktų 35-38 dydį. "Kiek žinau, dabar moterų pėda siekia ir 41 numerį", - sakė jis.
Pusmetrio platforma
Pirmosios platformos atsirado XV a. Venecijoje. Lietuvoje rastas unikalus pusbatis prie pado nesujungtu kulnu - iš XVI a. pirmos pusės. Turint galvoje, kad jis buvo gerokai patobulintas nei Venecijos apavas, negalime sakyti, kad mūsų krašte platformos vėlavo.
Be to, mūsiškės buvo patogesnės, pasak archeologo, 5 cm storio. "Venecijoje kurtizanės nešiojo pusės metro siekiančias platformas", - stebino pašnekovas. Tačiau, anot jo, tikrai ne dėl to, kad po Venecijos kanalus galima būtų braidyti. "Platformų šonai buvo labai puošnūs - siuvinėti šilko siūlais, nusagstyti perlais, deimantais. Tikrai šitaip apsiavusios po balas nebraidė, - sakė A.Puškorius. - Tokia buvo mada, menanti tuos retus istorijos laikotarpius, kai moterys tikrąja to žodžio prasme į vyrus žvelgė iš aukšto. Juk vidutinis tų laikų moterų ūgis buvo 160-165 centimetrai. Pridėjus dar 50 cm siekiančią platformą, jos būdavo aukštesnės už bet kurį vyrą".
Platforma anais laikais irgi buvo prabangos dalykas, paprastos miestietės jų nenešiojo.
Storas lengvas padas buvo gaminamas iš kamščiamedžio, juo Europą aprūpindavo Ispanija. "Šį lengvą medį dar naudojo žvejų peilių kriaunoms, kad skrosdami žuvis neprimėtytų peilių į vandenį", - sakė A.Puškorius, atkūręs ne vieną senų laikų batų modelį.
Kadaise odinę avalynę susiūdavo vaškuota tvirta liepos karna (požieviniu plonu sluoksniu). "Rūmuose rasta tik viena avalynės pusporė, kurios siūlės akutėje - likutis šilkinio pluošto. Gal viduje būta šilkinio pamušalo, o gal iš išorės buvo aptraukta šilku. Be to, priekis platus. Panaši avalynė su plačia priekine dalimi žinoma iš Žygimanto Augusto karūnavimo laikų. XVI a. ją dar pravardžiavo karvės snukio, vilko nasrų, anties snapo, meškos letenos vardais. Tai Barboros Radvilaitės jaunystės laikų modeliai," - teigė pašnekovas.
Šilkinės vardinės kojinės
Pasak archeologo, iš pradžių batus puošdavo įvairių raštų, ornamentų perforacijomis - išmuštomis skylutėmis. Paskui prabangą rodė raudona spalva, o nuo XVII a. avalynę imta puošti šilkiniais kaspinais. "Šilkines kojines pirmiausia apsimovė vyrai, - pasakojo A.Puškorius. - Įdomiausia, kad aksominio audinio kojines siūdavo tiksliai pagal pono blauzdos storį - apgaubdavo audiniu, sudygsniuodavo, paskui susiūdavo. Ir kiekvienas turėjo vardines, tik jo blauzdai tinkančias. Ypač tai madinga tapo Renesanso epochoje. Vyrų kelnės sutrumpėjo, tad reikėjo parodyti aksomu aptrauktas grakščias kojas. Moterys trumpų sijonų nenešiojo, tai joms ir ne taip svarbu buvo, kas po tais sijonais.
Jūratė Mičiulienė
Tekstas publikuotas dienraštyje „Lietuvos žinios“ Nr. 167 (12 994)
