Sveikiname mokytojus! Nuo maldaknygės iki kalavijo: kaip augo būsimieji Lietuvos valdovai

 

Spalio 5-ąją visas pasaulis švenčia Tarptautinę mokytojų dieną. Sveikiname visus Lietuvos mokytojus! Jūsų šventės proga Valdovų rūmų muziejaus kultūros istorikė dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė siūlo prisiminti, kaip buvo lavinamos valdovų ir aristokratijos atžalos, ir palyginti, kiek švietimo sistema šiandien skiriasi nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų.

 

 

Valdovai priklausė aukščiausiam visuomenės sluoksniui ir jų vaikai buvo ruošiami užimti svarbias pozicijas visuomenėje. Atžalų ugdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo apibrėžtas griežtais standartais. Tiesa, vienas didžiausių rūpesčių buvo vaikų sveikata.

 

Ne visi valdovų šeimose gimdavę kūdikiai išgyvendavo ir sulaukdavo brandos. Pavyzdžiui, 1667 m. gimus Jokūbui Sobieskiui, jo tėvas, būsimas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis, žmonai Marijai Kazimierai rašė, jog svarbiausia, kad berniukas būtų sveikas, o jau vėliau teks rūpintis, kad nebūtų kvailas. Jono Sobieskio šeimoje iš 13 vaikų net 6 mirė tik gimę ar vos sulaukę vienerių metų, dar trys mirė nesulaukę septynerių. Iš dvylikos Žygimanto Vazos atžalų išgyveno tik šešios. Vladislovo Vazos ir Cecilijos Renatos šeimoje gimė trys vaikai, iš kurių ilgiausiai – septynerius metus – išgyveno sūnus Žygimantas Kazimieras. Gal tik Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės šeimoje iš 13 vaikų net vienuolika sulaukė brandos.

 

Pirmuosius šešerius–septynerius gyvenimo metus vaikai augdavo moterų apsuptyje. Svarbiausias vaidmuo tekdavo motinai, žindyvei ir auklei. Jos tenkino vaiko fizinius poreikius ir rūpinosi jo sveikata.

 

Motinos aktyviai įsitraukdavo į mažamečių priežiūrą ir auklėjimą, dažnai siekdavo kontroliuoti ir visą ugdymo procesą. Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca daug laiko ir pastangų skyrė savo sūnaus Žygimanto Augusto ir pirmagimės Izabelės auklėjimui. Augusto III žmona Marija Juozapa pati organizavo vaikų veiklas, sudarydavo dienos užsiėmimų planus ir prižiūrėdavo, kaip jie vykdomi. O būsimo valdovo Augusto III auklėjimu rūpinosi jo senelė Ona Sofija, ji taip pat atrinko moterišką personalą ir kambarius Dresdeno pilyje.

 

 

Skaityti vaikus mokydavo motina, dvaro prižiūrėtoja ar kita moteriškosios palydos atstovė. Pirmosios skaitymo ir rašymo pamokos prasidėdavo nuo pagrindinių maldų – „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ – bei psalmių mokymosi, o pirmieji vadovėliai būdavo maldaknygės.

 

Pasakojama, kad Jonui Sobieskiui nuo mažens buvo diegiama pagarba protėvių darbams ir šlovei, o motina Sofija Teofilė Danilevičiūtė mokė vaikus skaityti, rodydama jiems šlovingus užrašus ant jos senelio, etmono Stanislovo Žulkevskio, antkapio. Kadangi Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių žmonos dažniausiai būdavo užsienietės, nuo ankstyvos vaikystės vaikai mokėsi ir motinos gimtosios kalbos.

 

Berniukui sulaukus 6–7 metų, jo auklėjimą perimdavo vyrai. Dažniausiai būdavo suformuojamas berniuko dvaras, kurio nariai buvo pavaldūs dvaro prižiūrėtojui. Šiuo etapu prasidėdavo visapusiškas akademinis ir fizinis ugdymas.

 

 

Akademinio išsilavinimo svarbą Lietuvos ir Lenkijos valdovai suprato jau XV a. pradžioje. Jogailos biografai teigia, kad jis nemokėjo skaityti ir rašyti, tačiau dinastijos pradininkas suvokė, kad geras išsilavinimas yra visos dinastijos prestižo reikalas, ir savo atžaloms samdė mokytojus. Ilgainiui mokomųjų dalykų daugėjo, siekiant, kad jaunuoliai gautų kuo platesnį išsilavinimą. Nors žinome tik apie du asmenis, pasamdytus Jogailos sūnums ugdyti, Vazų dvare Vladislovas ir Jonas Kazimieras jau turėjo po gausų atskirų mokytojų būrį.

 

Kazimieras Jogailaitis taip pat rūpinosi vaikų lavinimu. Jo sūnūs – Vladislovas, Kazimieras, Jonas Albrechtas, Aleksandras, Žygimantas ir Frydrichas – garsėjo erudicija, iškalba ir meile knygoms. Jie buvo išugdyti pagal modernią humanistinę ugdymo teoriją ir praktiką, mokyti kruopščiai atrinktų mokytojų-humanistų, tačiau labiausiai išsilavinusiu Jogailaičiu buvo vadinamas Kazimiero Jogailaičio anūkas Žygimantas Augustas.

 

Valdovų ar diduomenės dvaruose būdavo samdomi privatūs, dažniausiai universitetus baigę ar daug praktinių žinių įgiję mokytojai. Juos parinkdavo tėvai. Iš kilmingųjų luomo kilę ir vėliau į sostą išrinkti Jonas Sobieskis bei Stanislovas Leščinskis dalį laiko buvo ugdomi ir instituciškai: J. Sobieskis mokėsi Krokuvos akademijoje, S. Leščinskis – Lešno protestantiškoje gimnazijoje.

 

 

Valdovų vaikų edukacija buvo visos visuomenės reikalas, kartais – ir kritikos objektas. Amžininkai kritikavo Boną Sforcą dėl perdėto kišimosi į sūnaus Žygimanto Augusto auklėjimą ir netinkamos mokytojų atrankos. Žygimantas Vaza, planuodamas sūnų ugdymą, atsižvelgė į viešąją nuomonę.

 

Mokomųjų dalykų laukas ilgainiui plėtėsi. Jogailos sūnūs gavo užsienio kalbų ir istorijos žinių pagrindus, reikalingus karaliavimui. Nuo XVII a. būsimieji valdovai jau gilinosi į karo meno teoriją, mokėsi ne vienos užsienio kalbos, gamtos ir tiksliųjų mokslų ir visose srityse turėjo siekti aukščiausių rezultatų.

 

Svarbią vietą ugdyme užėmė kalbų mokymasis. Išsilavinęs jaunuolis turėjo gerai valdyti žodį, gebėti bendrauti su užsienio pasiuntiniais ir diplomatais. Būsimieji valdovai buvo mokomi lotynų ir vokiečių kalbų, vėliau pridėtos italų, prancūzų, XVIII a. – taip pat rusų ir anglų kalbų pamokos. Lotynų kalbos nuo XV a. buvo mokomasi skaitant Antikos klasikų – Cicerono, Vergilijaus – kūrinius ir verčiant jų tekstus į kitas kalbas.

 

Kalbų įgūdžiai buvo tobulinami rašant rašinėlius ir laiškus, taip pat reflektuojant politines bei visuomenines problemas ir vertinant istorinius įvykius. Jono Sobieskio tėvas skatino sūnus užrašyti kelionių atsiminimus ir įspūdžius, tam berniukai turėjo specialius sąsiuvinius. Kalbų mokėjimas ir meistriškas žodžio valdymas buvo ugdomas ir retorikos užsiėmimuose.

 

Šalia kalbų berniukai buvo mokomi istorijos, geografijos, tiksliųjų mokslų, teisės pagrindų, filosofijos ir karybos teorijos. Ugdytas ir meninis skonis, supratimas apie dailę, muziką, teatrą ir architektūrą. Žygimantas Vaza turėjo gerą balsą ir mėgo dainuoti, o meilė muzikai buvo diegiama ir jo vaikams. Jo sūnaus Vladislovo Vazos dėka 1636 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje Vilniuje buvo pristatyta pirmoji opera Lietuvoje „Elenos pagrobimas“.

 

Akademinės žinios neretai buvo užtvirtinamos ilgesne kelione po užsienį. Ten buvo studijuojama universitetuose, mezgamos pažintys didikų ir valdovų salonuose, tobulinami užsienio kalbų įgūdžiai ir plečiamas akiratis. XVII–XVIII a. valdžiusiems asmenims leistis į tokias Grand Tour keliones buvo įprasta.

 

 

Svarbi vaikų kasdienio ugdymo dalis buvo žaidimai ir pramogos. Rytais laikas buvo skiriamas maldoms ir mokslams, o po pietų – laisvalaikio pramogoms. Propaguotos judrios veiklos: žaidimas sviediniu ar kėgliais, jodinėjimas, šaudymas iš lanko. Būsimieji valdovai žaidė mediniais žaislais – arkliukais, lankais, kardais, Jogailaičiams buvo leidžiama žaisti ir su žvėreliais. Skatinta ir protinė laisvalaikio veikla: šachmatai bei knygų skaitymas.

 

 

Valdovas turėjo pasižymėti ištverme ir fizine jėga, leidžiančia dalyvauti varginančiose karinėse kampanijose. Vienas iš fizinio lavinimo būdų buvo medžioklė. Joje neretai gimdavo svarbūs politiniai sandoriai, tad ji buvo neatsiejama politikos dalis. Būsimieji valdovai taip pat mokėsi jodinėti, valdyti kalaviją, šaudyti. Fiziškai vaikai galėjo būti lavinami žaidžiant įvairius žaidimus ir šokant, o tarp pamokų buvo rekomenduojama bėgioti, šokinėti, žaisti tarpusavyje ir mankštintis.

 

 

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje visi diduomenės vaikai buvo ugdomi laikantis aukštos moralės, puoselėjant stabilią vertybių sistemą ir pamaldumą. Išsilavinęs jaunuolis turėjo išmokti atsirinkti žmones, atsijoti pataikūnus ir siekiančiuosius naudos, deramai elgtis su tarnais, išlaikyti rimtumą ir aštrų protą.

 

XV–XVI a. tvirtu gero valdymo pagrindu laikytas religingumas. Erazmo Roterdamiečio suformuluotame idealaus valdovo paveiksle pamaldumas, gera moralė ir krikščioniškosios dorybės buvo privalomos. Pirmoji vaikų mokomoji literatūra buvo maldaknygės ir kita religinio pobūdžio lektūra.

 

Jaunuoliams taip pat buvo pabrėžiama patriotiškumo svarba. Valdovai reikalavo, kad ugdymo programose būtų skiepijama pagarba valstybės didvyriams ir skatinama į juos lygiuotis.

 

 

Būsimų valdovų kasdienybė buvo skirtinga. Paskutiniajam Jogailaičiui Žygimantui Augustui nuo mažens tėvai leido daug ką išbandyti. Tuo metu Žygimanto Vazos dvare vaikai augo asketiškoje aplinkoje: galiojo griežta disciplina, vaikai neturėjo atskirų tarnų, visi gyveno viename kambaryje. Griežtai buvo auklėjamas ir Stanislovas Leščinskis – kasdienybėje turėjo apsieiti be tarnų, savarankiškai apsirengti ir netinginiauti.

 

 

Valdovai, ruošdami savo sūnus tapti sosto įpėdiniais, mokė juos ir valdymo subtilybių. Tai buvo paskutinis ugdymo etapas, kai jaunuolis jau būdavo įgijęs reikiamų žinių ir galėdavo būti įtraukiamas į kasdienius politinius reikalus, stebėti tėvą sprendžiant valstybės problemas. Paprastai šis etapas prasidėdavo vaikams sulaukus 14–15 metų, tačiau būta ir išimčių.

 

Svarbiausias auklėjimo tikslas buvo užauginti žmogų, tinkamą užimti aukštą padėtį visuomenėje. Nors skyrėsi Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kilmė, aplinka, kurioje jie augo, šeimos vidaus santykiai ir taisyklės, vaikystės ritmas ir ugdymo modelis daugeliu atvejų buvo panašūs ir formavosi veikiami to meto pedagogikos idėjų bei praktikų.

 

 

Valdovų rūmų muziejaus kultūros istorikė dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė