Vilniaus Žemutinės pilies teritorija su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais yra neatsitiktinis objektas, turintis chronologinį tęstinumą nuo pat Lietuvos vardo paminėjimo bei aprėpiantis visą Lietuvos valstybės istorijos laikotarpį. Iki XIV amžiaus pabaigos Vilniaus pilių kompleksą sudarė trys pilys: Aukštutinė, Žemutinė ir Kreivoji. Vilniaus Žemutinės pilies viduje egzistavo atskira gynybinė reprezentacinė struktūra su svarbiausiomis valstybės bei bažnyčios institucijomis. Laikui bėgant, Žemutinė pilis virto pagrindine Lietuvos didžiųjų kunigaikščių bei Lenkijos karalių rezidencija.
Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologiniai tyrimai prasidėjo XX amžiaus pradžioje: 1900 metais buvo kasinėta Katedros aikštė, o 1908 metais – Senojo arsenalo teritorija. 1931 metais gelbstint Vilniaus katedrą po potvynio, jos požemiuose surasti Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – bei Aleksandro Jogailaičio palaikai ir įkapinės insignijos. Su didelėmis pertraukomis 1938–1941, 1959–1963, 1993, 1998–2000 metais tyrimai vyko Katedros aikštėje, 1955–1959, 1972–1987 metais – Senojo arsenalo teritorijoje. 1964 ir 1985 metais tirti Žemutinės pilies reprezentacinių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vakarinio korpuso pamatai ir vidinis rūmų kiemas. Tyrimų metu aptikti archeologiniai radiniai yra saugomi Lietuvos nacionaliniame ir Lietuvos dailės muziejuose.
1983 metais buvusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rytų korpuso vietoje įkurdintuose Pionierių rūmuose, vadinamajame Abraomo Šliosbergo (Abraham Schlossberg) name, siūlyta įrengti Nacionalinę dailės galeriją, o 1984–1986 metais – įsteigti Tautų draugystės muziejų.
1987 metais Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos žvalgomuosius tyrimus atliko Projektavimo ir restauravimo institutas. 1988 metais, prasidėjus Lietuvos atgimimui ir kilus Lietuvos valdovų rūmų atkūrimo idėjai, buvo pradėti nuoseklūs kompleksiniai (archeologiniai, architektūriniai, istoriniai, menotyriniai ir kt.) rūmų tyrinėjimai, kurių pagrindinis tikslas buvo sukaupti medžiagą Rūmų atkūrimui. Tyrimus vykdė Lietuvos istorijos instituto Pilių tyrimo grupė (Vytautas Urbanavičius, Napaleonas Kitkauskas, Adolfas Tautavičius, Albinas Kuncevičius), kuri 1993 metais buvo performuota į viešąją įstaigą Pilių tyrimo centrą „Lietuvos pilys“. Kartu su tyrimais buvo vykdoma ir aktyvi edukacinė veikla. Jau pačioje tyrimų pradžioje vadinamajame A. Šliosbergo name, stovėjusiame Didžiųjų kunigaikščių rūmų rytų korpuso vietoje, buvo įrengta pirmoji archeologinių radinių ekspozicija. 1992–1993 metais Valdovų rūmų teritorijoje rastų koklių paroda buvo surengta Duisburge ir Rėgensburge (Vokietija), išleistas šios parodos katalogas vokiečių kalba. 2000 metais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Valdovų rūmų atkūrimo įstatymą, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija fi nansiškai parėmė Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ programą „Gyvoji istorija Vilniaus pilyse“, kurios pagrindinis tikslas buvo, organizuojant kultūrinius renginius ir istorijos aktualinimo pamokas, skleisti Valdovų rūmų atstatymo idėją. 2000–2001 metais rūmų griuvėsiuose buvo surengta daugiau nei 20 vaidinimų ir koncertų: teatralizuotas senosios muzikos ansamblių koncertas „Jeigu visi kartu“, naujai pastatyta Juozo Grušo drama „Barbora Radvilaitė“, XVII amžiaus italų opera „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos“ ir kt.
2002 metais pradėjus Rūmų atkūrimo darbus archeologiniai tyrimai suintensyvėjo. Per daugiau nei 20 metų trukusį tyrimų laikotarpį (1987–2010 metai) sukaupta daugiau kaip 300 tūkstančių radinių. Dalis jų, įskaitant pačius naujausius, buvo pristatyta 2004–2009 metais Lietuvos dailės muziejaus padalinyje – Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A) – veikusioje parodoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“, kurią surengė Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, Lietuvos dailės muziejus. 2006–2007 metais daugiau nei 100 įvairių tipų, skirtingas epochas iliustruojančių radinių buvo eksponuojama Varšuvoje, Vroclave, Ščecine, Biskupine ir Krokuvoje (Lenkija) surengtoje ir ištisus metus keliavusioje parodoje „Praeitis atverta ateičiai. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje“, išleistas šios parodos vadovas-katalogas. 2009 metų sausio 1 dieną įsteigus Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, pradėtas Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ laikinuose fonduose saugomų radinių perdavimo į šio muziejaus rinkinius procesas. Monetos bei kita numizmatinė medžiaga nuo 1988 metų kasmet buvo perduodama saugoti į Lietuvos nacionalinį muziejų, tikintis, kad ateityje šie radiniai bus grąžinti bei eksponuojami atkurtuose Rūmuose.
Bene didžiausia Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologinių eksponatų rinkinio dalis yra priskirtina architektūrinių elementų grupei – tai akmeninės detalės, architektūriniai keramikos bei metalo dirbiniai.
Akmeninės apdailos detalės – karnizai, langų ir durų apvadai, židinių elementai, grindų plokštės – gamintos iš konglomerato, žalsvai pilko smiltainio, rausvo, balto ir juodo marmuro bei klinčių. Žalsvai pilkos spalvos smiltainis rūmų statybai gabentas iš Švedijos, Gotlando salos. Juodos ir tamsiai raudonos spalvos klintis atkeliavo iš Nyderlandų, juodas marmuras su balkšvomis, žalsvomis gyslomis – iš Nyderlandų bei Belgijos.
Ankstyviausi akmeniniai elementai sietini su Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu. Tačiau didesnė akmeninių apdailos detalių dalis mena paskutinį rūmų gyvavimo laikotarpį, susijusį su Vazų dinastijos valdymu. Dalis profi liuotų smiltainio detalių yra puošta Vazų dinastijos herbais. Vienas smiltainio sandriko fragmentas puoštas Vazų heraldiniu ženklu – javų pėdu, taip pat apjuostas Aukso vilnos ordino grandine. Dvi profi liuoto smiltainio detalės yra su akmentašių (?) vardais – „Stephanus“ ir „Stanislaus“. Kol kas dar negalima šių vardų susieti su istorinėmis asmenybėmis. Istoriniuose šaltiniuose tarp XVII amžiaus dailidžių, architektų ar statybų prižiūrėtojų dažniausiai minimi Piterio Nonharto (Peter Nonhart), Vilhelmo Polio (Wilhelm Pohl), Konstantino ir Jokūbo Tenkalų (Costante ir Jacopo Tencalla) vardai.
Archeologinių tyrimų metu surasti židinio, analogiško Vavelio audiencijų salėje „Pod Ptakami“ („Po paukščiais“) esančiam židiniui, akmeninių detalių fragmentai: voliutos, draperijų fragmentai, pusrutuliai, kolonos liemens nuolauža. Rasta ir keletas detalių su raidėmis, taigi, greičiausiai būta ir židinių bei portalų, dekoruotų sentencijomis. Tai buvo būdinga tiek Vaveliui, tiek ir kitoms bendrų Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencijoms. Kad rūmų puošybai buvo naudotas elegantiškas ir puošnus jonėninis arba korintinis orderis, rodo puskolonės bazės su skocijos profi liu detalė.
Kita gausi architektūrinių eksponatų grupė – vadinamoji statybinė keramika. Profi liuotos ir fi gūrinės plytos Gotikos laikotarpiu buvo gausiai naudotos karnizams, portalams, angokraščiams, skliautų nerviūroms mūryti. Jų rasta tiek XIV–XV amžiaus, tiek ir XVI amžiaus sluoksniuose. Kai kurios iš jų yra su rausvos, žalsvos, pilkos spalvos tinko liekanomis. Apie tapybinius siužetus dėl rastų tinko pavyzdžių fragmentiškumo bei analogijų trūkumo sunku spręsti, tačiau viename didesniame tapyto tinko fragmente yra išlikusi žmogaus plaštaka. Šie radiniai rodo, kad gotikiniai rūmų interjerai (sienos, nerviūros, angokraščiai) buvo dekoruoti sienine tapyba – freskomis. Aptikta ir plytų, puoštų reljefi niais ornamentais: viena iš jų puošta keturkojo žvėries su žmogaus galva fi gūra, kitoje pavaizduoti Nukryžiuotasis Kristus, Švč. Mergelė Marija ir šv. Jonas Evangelistas. Pastaroji plyta padengta žalios spalvos glazūra.
Didelę architektūrinei apdailai naudotos keramikos radinių dalį sudaro įvairių laikotarpių kvadrato, trikampio, trapecijos bei rombo formos, įvairiaspalve glazūra dengtos grindų plytelės. Remiantis šia autentiška radinių medžiaga bei analogijomis, atkurtuose Valdovų rūmuose įrengtos Gotikos, Renesanso bei Baroko laikotarpio grindys. Kai kurios XV amžiaus grindų plytelės yra dekoruotos reljefi niais augaliniais ir geometriniais ornamentais, herbais, alegorijomis bei Biblijos scenas iliustruojančiais siužetais. Vienas iš tokių siužetų pasakoja apie Izraelio pranašą Joną, gyvenusį apie VIII amžių pr. Kr. Plytelėse vaizduojama scena, kai banginis praryja į jūrą išmestą Joną. Piešinio viršutinėje dalyje yra vos įžiūrimas užrašas gotikinėmis raidėmis. Istorija su Jona krikščionybės kontekste yra suprantama kaip Kristaus mirties ir prisikėlimo alegorija.
Pati gausiausia architektūrinės keramikos grupė – kokliai. Koklinių krosnių, kurios XIV–XV amžiuje pakeitė plūkto molio krosnis, konstrukcija, remiantis ikonografi ja ir analogijomis, turėjo būti kupolo, vėliau stačiakampės prizmės ar nupjauto kūgio formos. Ankstyviausi kokliai buvo ištęstos puodynės formos, kai kurių iš jų vidus dengtas gelsvos arba žalios spalvos glazūra. XV–XVI amžiaus pradžioje puodyniniųdubeninių koklių dugnai buvo papuošti koncentriniais ratais arba gėlės žiedlapių rozete.
Plokštinių koklių krosnimis gyvenamąsias patalpas Vilniaus Žemutinėje pilyje pradėta šildyti XV amžiuje. Tokios krosnys buvo atskiras ir labai išraiškingas interjero elementas. Jų apatinė dalis – kūrykla – paprastai statyta iš plokštinių kvadratinių koklių, o virš jos esantis daugiakampės prizmės formos anstatas – iš lovinių arba stačiakampių koklių. Krosnies viršus puošiamas karūnėlėmis. Archeologinių tyrimų metu yra rasta per 30 skirtingų XV amžiaus herbinių koklių. Keli iš jų yra puošti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu – Vyčiu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinę-dinastinę heraldiką išskirtinai reprezentuoja koklio fragmentas su Gediminaičių stulpais herbiniame skyde bei iškelta kalaviją laikančia raitelio ranka. Taip pat rastas vienas beveik sveikas koklis, kuriame galbūt yra pavaizduotas Vilniaus kunigaikštystės herbas (raitelis su ietimi). Tačiau galima ir kita šio siužeto interpretacija – koklyje gali būti vaizduojama riterių turnyro scena. Dauguma kitų aptiktų herbinių koklių yra analogiški XV amžiaus kokliams, rastiems Lenkijoje, ir galėjo būti pagaminti XV a. Gniezne ir jo apylinkėse veikusiose koklių dirbtuvėse. Kai kurių herbinių koklių skydas užima visą plokštę, kituose skydas yra nedidelis, pakreiptas 45 laipsnių kampu. Virš skydo sukomponuoti palmės lapai, rūtos šakelės ir riterio šalmas su stručio plunksnų kuodu. Dažniausiai pasitaikantys koklių herbai – Sulima, Wąż, Leliwa, Drya, kuriuos Lietuvos didikai perėmė iš lenkų 1413 metų Horodlės sutarties aktu. Taip pat rasta koklių su neidentifikuoto vyskupo herbu. Koklis su herbu Doliwa ir arkivyskupo insignijomis priskiriamas Gniezno arkivyskupui Vincentui Kotui (Wincenty Kot, 1395–1448). Herbą Sulima yra turėjęs ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio sekretorius ir artimas patarėjas Erazmas Vitelijus Ciolekas (Erazm Vitelius Ciołek). Toks jo herbo piešinys atspausdintas 1501 metais Romoje išleistoje E. Vitelijaus prakalboje popiežiui Aleksandrui VI. Kita dalis XV amžiaus koklių yra puošta alegoriniais – mitologiniais arba bibliniais – siužetais: pelikanu, maitinančiu jauniklius savo krauju, dviem stovinčiais piestu liūtais, žmogumi-sfinksu, Trimis karaliais ir kt. Konkretaus pastato, kuriame galėjo stovėti šių koklių krosnys XV a. viduryje–XV a. antroje pusėje, kol kas negalima nustatyti. Dauguma rastų koklių koncentruojasi šalia reprezentacinės ir rezidencinės paskirties pastatų M2 ir M3, stovėjusių XIII a. pabaigoje–XIV a. pradžioje pastatytos aptvarinės pilies vidiniame kieme. Paskutinė aptvarinės pilies rekonstrukcija datuojama 1458–1459 m., spėjama, kad tuo laikotarpiu ir buvo pastatytos krosnys, pastatus jos šildė iki XVI a. pradžios, kai statant gotikinius rūmus statiniai buvo nugriauti. Šių koklių pagrindu Valdovų rūmų muziejaus antro aukšto Gotikinėje antikameroje atkurta XV a. vidurio–antros pusės krosnis.
Didžiausią archeologinių tyrimų metu surinktų koklių kolekcijos dalį sudaro polichrominiai renesansiniai kokliai. Jų siužetai atkartoja Izraelio van Mekenemo (Israhel van Meckenem), Luko Kranacho (Lukas Cranach), Albrechto Diurerio (Albrecht Durer), Georgo Penco (Georg Penczo), Hanso Sebaldo Behamo (Hans Sebald Beham) graviūras. Viena iš įdomesnių ir išsamesnių yra karnizinių koklių su zuikiais serija, vaizduojanti „Pasaulį atvirkščiai“ („Mundus Inversus“): ragą pučiantį medžiotoją su šunimis, ginkluotus zuikius ir šunis, zuikius, ant iešmo kepančius medžiotoją, zuikį, pučiantį dumples, ir lapę, vagiančią gaidį, zuikius, tempiančius prie katilo surištą šunį, zuikius su samčiu prie katilo, elnią, puolamą skalikų.
Aptikta apie 20 skirtingų lovinių koklių fi gūrinių piešinių. Kokliai puošti Adomo ir Ievos, šv. Onos su Švč. Marija ir Kristumi (Šventoji šeima arba šv. Ona Pati Trečioji), Madonos su Kūdikiu ant rankų (pagal H. S. Behamo graviūrą „Švč. Marija su kriauše“), šv. Jurgio (raitas su kalaviju, raitelio dešinėje – karalaitė ir paukštis), šv. Veronikos (angelas, laikantis drobulę su Kristaus veido atvaizdu) reljefi nėmis kompozicijomis. Adomas ir Ieva pavaizduoti abipus pažinimo medžio – šis siužetas dažnas visos Europos mene nuo XIII amžiaus. Tokių XIV–XV amžiumi datuojamų koklių rasta Slovakijoje, Vengrijoje, Čekijoje – ne tik geografi niu, bet ir istoriniu, kultūriniu požiūriu Lietuvai artimose Vidurio Europos šalyse.
Stačiakampiai Vilniaus Žemutinės pilies didžiųjų kunigaikščių rūmų kokliai daugiausia puošti alegorinėmis scenomis: moteris su liepsnojančia širdimi ir skydu, kuriame karūnuotas žaltys; moteris su veidrodžiu; vyras su kalaviju (narsumo alegorija?).
Kokliai-karūnėlės puošti skydą su herbu laikančio vyro arba moters atvaizdu. Kai kurie iš tokių koklių yra su Žygimanto Senojo monograma ir lenkų Aru. Heraldiniais ženklais puošti ir karniziniai kokliai. Vieni iš jų – su keturių laukų jungtiniu herbu: herbo skydo centre vaizduojamas Vytis, o kituose herbo laukuose – Radvilų Erelis su ragų skydeliu ant krūtinės, Ragai (Tręby), jaučio galva su kalaviju (Pomian), pusmėnulis su žvaigžde (Leliwa). Herbą laiko stilizuotos vyro ir moters fi gūros, panašiai kaip to meto gobelenuose ar knygų iliustracijose bei įrišimuose. Rasta ir šio herbo skydelių, kuriais buvo puošti krosnies kampai. Skydelis su Sforcų giminės Žalčiu puošė karnizinį kampinį koklį su augaliniu ornamentu.
XVI amžiaus antrojoje pusėje pakito krosnių konstrukcija. Šilumos kanalai buvo nuvesti į viršutinę krosnies dalį, todėl loviniai kokliai trumpais kakleliais buvo keičiami į plokštinius koklius ilgais kaklais.
XVII amžiuje pasirodė kampiniai nišiniai kokliai bei paplito reljefiniai kokliai be atkraščių, juose ornamentas pratęsiamas kitame koklyje ir primena persiškų ar turkiškų kilimų ornamentus. Tokių koklių, polichrominių bei glazūruotų vienos arba dviejų spalvų glazūra, rasta ir Valdovų rūmų teritorijoje. Valdovų rūmų istorinių XV–XVII amžiaus koklių kolekcija yra viena gausiausių bei vertingiausių visoje Europoje. Po 1569 metų Liublino unijos, susikūrus jungtinei Lenkijos ir Lietuvos valstybei – Abiejų Tautų Respublikai, susiformuoja reprezentacinis šios konfederacinės valstybės penkių laukų jungtinis herbas. Šis herbas, kuriame pakaitomis buvo vaizduojami Lenkijos Erelis ir Lietuvos Vytis, o centriniame skyde (širdyje) – elekcinių valdovų heraldiniai ženklai (Vazų pėdas), dažnai aptinkamas XVII amžiaus pirmosios pusės– XVII amžiaus vidurio kokliuose. Taip pat rasta nemažai koklių su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Leono Sapiegos herbu, pažymėtų 1616 metų data. Po 1610 metų gaisro Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza kancleriui yra pareiškęs padėką už valdovės apartamentų atnaujinimą. Kaip kancleris jis galėjo turėti savo apartamentą valdovo rūmuose.
Archeologinių tyrimų metu rasta įvairaus dydžio ornamentuotų durų bei langų vyrių ir apkalų, grotų, grandinių, langams uždaryti naudotų geležinių skląstelių-sukučių, žibintams ar sietynams pakabinti skirtų kablių, švininių langų rėmelių, įvairių dydžių cilindrinių, trikampio formos pakabinamųjų spynų bei sudėtingesnės konstrukcijos įleidžiamųjų užraktų. Architektūrinių radinių grupei priklauso ir Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje archeologinių tyrimų metu aptiktos ir ateities kartoms išsaugotos stambesnės medinės konstrukcijos: XIV amžiaus pastatų durys, XVI amžiuje nutiestas nuotekų kolektorius ir vandentiekio vamzdžių fragmentai, XV bei XVII amžiaus šuliniai.
Dauguma rastų architektūrinių detalių tapo pagrindu, rekonstruojant atkuriamų Valdovų rūmų eksterjero ir interjero architektūrinius elementus: langų apvadus, portalus, sandrikus, grindis, krosnis, židinius, metalu kaustytas duris, grotas, langų vitražinį stiklinimą, gotikinių salių angokraščius, skliautų nerviūras ir kt.
Antra pagal gausumą archeologinių radinių ir muziejinių eksponatų grupė yra buitinės paskirties daiktai, iš kurių didesnę dalį sudaro buitinė keramika. Įvairūs indai, susiję su maisto produktų transportavimu, laikymu, jo patiekimu ant stalo – puodai, ąsočiai, dubenys, keptuvės, trikojai aukštesni indai, ,,čerpės“ – keptuvės (žuvims ar pyragams kepti?), kepimo formelės, lėkštės, gertuvės, bokalai, vaistiniai indeliai ar net naktipuodžiai. Yra ir vietinės kilmės, ir iš užsienio atvežtų indų. Gaminti iš baltos, gelsvos, rausvos molio masės, padengti matine arba skaidria glazūra, ornamentuoti įvairia technika. Yra duomenų, kad balto molio plonasieniai indai buvo gabenti XVI amžiaus antrojoje pusėje iš Ilžos prie Radomo (Lenkija) dirbtuvių. XIV–XV amžiaus sluoksniuose randama nemažai iš medžio pagamintų indų. Didžioji dalis aptiktų medinių lėkščių, dubenėlių, mažesnių indelių pagaminta tekinimo staklėmis.
XIV–XV amžiaus sluoksniuose rasta skaidraus, parausvinto stiklinio indo fragmentų (gaminta Vakarų Europoje) bei skaidraus, puošto mėlyna bangele, stiklo fragmentų iš Artimųjų Rytų (datuojami XII–XIV amžiumi). Archeologinių tyrimų duomenimis, dažniau stikliniai indai naudoti nuo XVI amžiaus. Yra rasta puošnių šio laikotarpio taurių bei kitų indų fragmentų, gausesnė importinių XVI amžiaus pabaigos–XVII amžiaus pradžios stiklo kūrinių kolekcija aptikta pietų ir vakarų korpusų rūsiuose bei latrinose: pieninio stiklo taurė, dekoruota kobaltu, indas, skirtas skysčiui distiliuoti, įvairūs buteliukai, graviruoti, puošti polichrominiu augaliniu dekoru, moters veido atvaizdu, baltomis stiklo gijomis (Venecijos meistrų darbas). Puošnumu išsiskiria cilindro formos taurės fragmentai, dekoruoti auksu bei ranka pieštais paukščiais.
Archeologinių tyrimų metu rasta daug stalui serviruoti naudotų peilių. Peilis buvo vienas iš pagrindinių stalo įrankių. Vyrai ir moterys nešiojo juos pasikabinę prie diržo puošniose makštyse. Peilių rankenėlės buvo medinės, kaulinės, raginės, puoštos įvairiausiais ornamentais. Kai kurie peiliai ant geležtės turėjo įkaltą meistro ženklą. Vienas iš tokių peilių yra pagamintas iš plieno, o meistro ženklas yra spalvoto metalo inkrustacija, medinė peilio rankenėlė puošta zoomorfi niu (?) ornamentu.
Trečia pagal gausumą Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų eksponatų grupė yra susijusi su įvairiomis aprangos detalėmis bei papuošalais. XIV–XV amžiaus durpinguose sluoksniuose, XVI–XVII amžiaus latrinose bei XVII amžiaus šulinyje rasta apie 10 tūkstančių odinių dirbinių fragmentų: avalynės (padai, užkulniai, batviršiai), pirštinių, piniginių, peilių makščių, diržų. Sukaupta viena iš vertingiausių XIV–XVII amžiaus batų kolekcijų. Avalynė pagal savo tipologiją įvairi: naginės, pusbačiai, aulinukai... Batų padai pagaminti iš vietinės spygliuočių medžių žaliavos bei atvežtinio kamščiamedžio. Aptikta aulinių batų, pasiūtų kombinuojant skirtingos rūšies ir spalvos odą. Ne mažiau įspūdingi XIV–XV amžiaus sluoksniuose aptikti odiniai kapšeliai. Viduramžiais kapšeliuose buvo laikomi ne tik pinigai. Kai kurios talpos-kapšeliai buvo uždaromi, užtraukiant dirželiu, kiti – su sagtelėmis. Aptikta ir nedidelių tekstilės fragmentų: vilnos, šilko, aksomo atraižų, kai kurių drabužių fragmentų, – iš kurių išsiskiria aksominis rankogalis, augaliniu ornamentu dekoruotas šilkinio audinio fragmentas bei fetrinė skrybėlė. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tokie organinės kilmės medžiagų dirbiniai Valdovų rūmų teritorijoje išsilaikė tik dėl specifi nių vietos sąlygų, ypač dėl durpingo dirvožemio ir aukšto gruntinio vandens lygio. Todėl tik nedaugelis Europos istorinių rezidencijų gali pasigirti tokių radinių gausa ir įvairove.
Nemažai rasta spalvotų metalų dirbinių. Daugiausia papuošalų bei kostiumo detalių: žiedų, auskarų, medalionų, pakabučių, sagų, apkalėlių, amuletų, apyrankių, segių, grandinėlių, diržų fragmentų. Visa tai buvo pagaminta tiek vietinių, tiek užsienio meistrų. XIV–XV amžiaus sluoksniuose randama ne tik papuošalų, bet ir tiglių, liejimo formelių, bronzinių segių ir apkalų matricų, dirbinių ruošinių. Vadinasi, papuošalai gaminti rūmų teritorijoje. Papuošalų gamybai naudoti įvairūs technikos būdai: liejimas, tempimas, plakimas, šlifavimas, litavimas, graviravimas, facetavimas, inkrustavimas, vielinių ruošinių pynimas, sukimas, tordiravimas, taip pat fi ligrano bei granuliacijos technikos. Naudoti įvairūs metalo lydiniai, alavas, švinas, varis, cinkas, yra ir sidabrinių bei auksinių papuošalų (žiedų, auskarų), rasta papuošalų iš stiklo bei kaulo. Aptikta pora dešimčių XIV–XVII amžiaus signetinių žiedų. Dalis iš jų – sidabriniai, paauksuoti su praplatintoje žiedo dalyje įrėžtu individualiu ženklu, jiems išsiaiškinti reikėtų specialių studijų. Taip pat rasta keletas itin puošnių auksinių XV–XVII amžiaus žiedų: XV amžiaus žiedai puošti augaliniu ornamentu, vienas iš jų vidinėje pusėje turi meistro ženklą, kitas dekoruotas baltos spalvos emalio gėlytėmis žalio emalio fone. XVI amžiaus sluoksnyje rastas auksinis žiedas, papuoštas akute su baltu Maltos kryžiumi (?) juodos spalvos fone, XVI–XVII amžiaus sluoksnyje rasti auksiniai žiedai su stačiakampe raudono brangakmenio akimi ir smailia briaunuoto deimanto (?) akute. Šie radiniai kartu su kitomis brangenybėmis bus eksponuojami specialioje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų lobyno ekspozicijoje.
Didelė dalis metalinių radinių yra susijusi su kario atributika: XIV amžiaus pabaigos–XV amžiaus pradžios lanko ir arbaleto strėlių antgalių rinkinys, medinės arbaleto strėlės, kurios yra itin retos ne tik Lietuvos, bet ir viso Vidurio bei Rytų Europos regiono archeologinių radinių kontekste, kovos kirviai ir alebardos (XIV–XV amžius), šarvų plokštelės – įvairių parametrų: stačiakampės, siauros pailgos, kvadratinės, plačios, kvadratinės suapvalintos, siuvamos prie odinio ar kito tvirto audinio, išgaubtos, kad sušvelnintų smūgį, dėtos pagal žvynų principą (datuojamos XIV amžiaus pabaiga–XV amžiaus viduriu). XV amžiaus pabaiga– XVI amžiaus pradžia datuojamas vienašmenis kalavijas, XVI–XVII amžiumi – amunicijos pavyzdžiai: metaliniai patrankų sviediniai bei šautuvų kulkos, šarvų elementai (XVI–XVII amžius), pentinai ir jų fragmentai (XIV–XVII amžius), špagų fragmentai (XVII amžius), šukos arkliams šukuoti (XIV–XVII amžius).
Dalis radinių byloja apie Žemutinės pilies teritorijoje, taip pat ir Valdovų rūmuose, gyvenusių žmonių laisvalaikio užsiėmimus. Rasta įvairaus dydžio tekintų arba drožinėtų šachmatų (pėstininkai, rikiai, valdovė) bei šaškių fi gūrėlių, lošimo kauliukų, stalo žaidimams skirtų lentų bei su įvairiais komandiniais lauko žaidimais susijusių radinių (kamuoliukų, rutuliukų, galvijų pirštikaulių su švinu ir kt.), datuojamų XIV–XVII amžiumi. Trys žaidimų lentos pagamintos iš grindinių klinčių plokščių. Jų paviršių padalijus kvadratais, architektūrinės detalės tapo žaidimų lentomis. Vienoje iš jų matyti 41 kruopščiai išraižytas langelis, antrosios žaidimų lentos kampe – 22 laukeliai. Dar vienoje plokštėje išraižytas vadinamojo nardų (tric trac arba backgammon) žaidimo laukas. Sluoksniai, kuriuose rasta akmeninių lentų, datuojami XVII amžiaus antrąja puse, tačiau patys daiktai gali būti senesni ir siejami su rezidencijos funkcionavimo pabaigos etapu.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas (Ulrich von Jungingen) 1408 metais Vytauto žmonai didžiajai kunigaikštienei Onai pasiuntė muzikos instrumentus – klavikordą ir portatyvą (fortepijono prototipą ir vargonus). Žemutinės pilies teritorijoje tyrimų metu taip pat rasta muzikos instrumentų: dambrelių, švilpynių, uosinės išilginės fl eitos su trimis skylutėmis fragmentas (XV amžius).
Archeologinių tyrimų metu Valdovų rūmų teritorijoje surasta daugiau kaip 600 molinių pypkių. Jos įvairaus dydžio, pagamintos iš raudono arba balto molio masės, porceliano. Datuojamos XVII–XIX amžiumi. Tabako rūkymas Europoje žinomas nuo XVI amžiaus antrosios pusės. Ilgos, baltos, molinės pypkės vadinamos olandiškomis. Olandai, XVII amžiuje plaukioję po Baltijos ir Šiaurės jūras, išplatino savo gaminamas pypkes beveik po visas Europos šalis. XVIII amžiuje olandiško tipo pypkes gamino daugelis Europos valstybių ir miestų.
Žygimanto Augusto laikais Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose buvo sukaupta didžiulė biblioteka – apie 4 tūkstančius knygų, ją 1571 metų gegužės 6 dienos testamentu valdovas paskyrė Vilniaus jėzuitų kolegijai. Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje rasta nemažai knygų apkalų ir sąsagų, datuojamų XV–XVII amžiumi. Vienoje iš rastų sąsagų yra įrašas didžiosiomis raidėmis BARBARA. Pietų korpuso latrinoje rastas ir nedidelis 13,3 x 7,3 cm dydžio veršiuko odos knygos viršelis, puoštas reljefi nėmis fi gūromis. Vienoje viršelio pusėje pavaizduotas laiminantis Kristus, pakėlęs dešinę ranką su užlenktais bevardžiu ir mažuoju pirštais, o kairėje rankoje laikantis valdžios obuolį su lotynišku kryžiumi, kitoje pusėje – Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu ant rankų (?) scena (p. 264).
Archeologinių tyrimų metu Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje ir artimiausioje jos aplinkoje – Vilniaus Žemutinėje pilyje – rasta bei sukaupta vertinga numizmatinė kolekcija. Pati ankstyviausia moneta, rasta Žemutinės pilies teritorijoje, yra Romos imperijos sestercija, datuojama II amžiumi po Kr.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje monetas pradėjo kaldinti didysis kunigaikštis Jogaila, kai buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Monetų averse vaizduotas valdovo portretas su karūna ir apskritimine legenda, reverse – keturpėsčias liūtas ir totoriška tamga. Didysis kunigaikštis Vytautas kaldino anonimines monetas su įrašu PEČAT didžiosiomis raidėmis vienoje pusėje ir ietigaliu bei kryžiumi – kitoje. Archeologinių tyrimų metu rasta pirmųjų lietuviškų monetų kolekcija yra didžiausia Lietuvoje (beveik 400 vnt.).
Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis 1495 metais pradėjo pinigų reformą, valstybėje reguliariai pradėjo veikti monetų kalykla, o ofi cialiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pinigų kaliku tapo vokiečių kilmės Krokuvos miestietis Henrikas Šliacheris (Henrik Schlacher). Monetos pradėtos kaldinti Vakarų Europos technika ant iš skardos iškirptų ruošinių. Be averse vaizduoto Vyčio, jų reverse atsiranda ir Lenkijos Erelis.
Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Senojo laikais nuo 1508 metų pradėta žymėti monetų kalimo metus, o grašiuose buvo pažymimas netgi kalimo mėnuo. Žygimanto Augusto valdymo laikais buvo nukalta daugiausia lietuviškų monetų nominalų, taip pat auksinės lietuviškos monetos – dukatai. Monetose atsirado realistinis valdovo portretas ir kalyklos valdytojų ženklai – Gabrieliaus Tarlos (Gabriel Tarło, 1562–1564) ir Stanislovo Myškovskio (Stanisław Myszkowski, 1565– 1568). Daugiausia tyrimų metu aptikta XVII amžiaus monetų. Iš jų gausumu išsiskiria Jono Kazimiero variniai šilingai.
Be monetų, archeologinių tyrimų metu aptikta ir spaudų joms kalti. Pora spaudų priskiriama didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo laikotarpiui (1492 / 1501–1506), kitais kaldintos pirmojo Livonijos ordino magistro Gotardo Ketlerio (Gotthard Kettler, 1559– 1561) monetos (p. 197, 338–339).
Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastas ir sukauptas archeologinių radinių rinkinys, pasižymintis gausa, įvairove ir išskirtiniais, unikaliais radiniais bei jų grupėmis, ne tik tapo atstatytų Rūmų detalių atkūrimo pagrindu, bet ir labai išplėtė Lietuvos architektūros, dailės istorijos pažinimą, bendrą XIII–XVII amžiaus kultūrinės raidos suvokimą, keitė arba koregavo nusistovėjusį požiūrį į ankstyvojo mūro architektūros pradžią, Gotikos, Renesanso, ankstyvojo Baroko epochų kūrybines galias ir pasiekimus, europinių tradicijų ir madų perėmimą Lietuvoje, naujų formų plėtrą krašte ir Lietuvos valdovų rezidencijos įtaką šalies gyvenimo inovacijoms. Radinių ekspozicija (I maršrutas), įrengta pietų korpuso rūsių autentiškų mūrų aplinkoje bei pietų ir rytų korpusų pirmuosiuose aukštuose, su gausia istorinės ikonografi jos medžiaga, brėžiniais, rekonstrukciniais piešiniais, planais, maketais, kontekstiniais teksto komentarais, atkurtuose Valdovų rūmuose tapo viena pagrindinių įvadinių ekspozicijų, kurią nuosekliai pratęsia atkurtų reprezentacinių istorinių interjerų ekspozicija (II maršrutas).
