2023 m. sukako 700 metų nuo Vilniaus vardo pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Miesto įkūrimo legenda byloja, kad čia medžioti atvykęs didysis kunigaikštis Gediminas susapnavo pranašišką sapną ir įkūrė miestą. Archeologai atskleidė, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316–1341) valdymo pradžioje Vilniuje, Aukštutinės pilies kalno papėdėje, jau buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje mūrinė pilis, o už jos gynybinių sienų driekėsi medinis, mažiausiai jau kelis dešimtmečius beaugantis miestas. Tuo metu pilis ne kartą stiprinta, jos plotas padidėjo beveik tris kartus.
Paroda skirta Vilniaus miesto įkūrėju laikomo didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo vietos archeologinių tyrimų, vykdytų 1996 m., rezultatams ir paminklo istorijai priminti. Ši virtuali paroda yra viena paskutinių Valdovų rūmų muziejaus rengiamų jubiliejinių, Vilniaus 700 metų sukakčiai paminėti skirtų veiklų ciklo dalis.
Pirmosios idėjos įamžinti didžiojo kunigaikščio Gedimino, pasak legendos, perkėlusio sostinę į Vilnių, atminimą kilo dar 1988 m. prasidėjus tautiniam atgimimui. Tuomet vykę Vilniaus Žemutinės pilies archeologiniai tyrimai atvėrė daugybę pačios ankstyviausios Vilniaus istorijos detalių ir taip skatino iš naujo domėtis Lietuvos istorija bei ją pažinti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 1990 m. pavasarį suorganizavo pirmąjį paminklo projekto konkurso turą. Sumanyta paminklą statyti Žemutinės pilies teritorijoje ir taip jį susieti su pačia seniausia miesto dalimi. Iš pradžių siekta sukurti Vilniaus įkūrimui skirtą paminklą, bet sumanymas transformavosi į paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Atrinkti septyni geriausi pirmojo turo darbai konkuravo tų pačių metų spalio mėnesį surengtame antrajame ture. Į šį turą komisija papildomai įtraukė ir Vytauto Kašubos projektą, jis buvo išrinktas geriausiu ir laimėjo pirmąją vietą. 1991 m. paminklo statymo iniciatyva iš Kultūros ministerijos perduota Vilniaus miesto savivaldybei, ši 1992 m. liepos 7 d. patvirtino skulptoriaus Vytauto Kašubos ir architekto Henriko Šilgalio projektą.
Skulptorius V. Kašuba, pasakodamas apie savo kūrinį, pabrėžė, kad iš karto atsisakė vaizduoti raitą kunigaikštį, bet žirgo elementas išliko. Paminklo kompozicijos pagrindą nulėmė Katedros aikštės pagrindinės formos – varpinės bokštas inspiravo stačią Gedimino figūrą, o Katedros horizontalė – už jo esantį žirgą. Kartu aplinkos reljefas pagimdė dvilypio pjedestalo idėją – Gediminas pastatytas priešais žirgą aukščiau, tarsi ant kalvos, o už jo ant žemesnės pjedestalo dalies – žirgas. Ant pjedestalo nutarta pavaizduoti ir geležinį vilką, kaip Vilniaus įkūrimo legendos dalį, bei akcentuoti Gediminaičių dinastijos valdovus (Algirdą ir Kęstutį, Jogailą ir Vytautą) – sukurti medalionai su jų portretais.
Ieškant idealiausios vietos ir tinkamiausio santykio su kraštovaizdžiu, 1995 m. iš geležinio lengvų konstrukcijų karkaso ir medžio plokščių buvo pagamintas tikro dydžio paminklo modelis. Jis už Katedros aikštės esančiame parke buvo mažiausiai kelis kartus kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Tais pačiais metais pagal architekto H. Šilgalio rinktą paminklo vietą archeologai žvalgė keliose Vilniaus Žemutinės pilies vietose ir ten aptiko Žemutinės pilies gynybinę sieną, vėlyvesnio užstatymo liekanų. Viena iš paminklo vietų buvo numatyta už Katedros, link Vilnios buvusio parko gilumoje, vadinamajame Karališkajame sode. Čia archeologai turėjo iškasti iki 400 m2 dydžio perkasą, tačiau svarstymams užsitęsus iki vėlyvo 1995 m. rudens tyrimų darbai jau nebepradėti, juolab kad ir užsakovas tam nebuvo skyręs lėšų.
Paminklo „stumdymai“ popieriniuose planuose vyko dar ir 1996 m. birželio mėnesį. Atsisakyta H. Šilgalio siūlytos vietos Karališkajame sode, priešais Valdovų rūmų pietinį fasadą, ir nauja vieta numatyta buvusio Katedros aikštės didžiojo gėlyno vietoje, netoli Šv. Kazimiero koplyčios.
Apsisprendus dėl paminklo vietos 1996 m. birželio 8 d. buvo pradėti ir archeologiniai tyrimai, jie tęsėsi iki rugpjūčio 10 dienos. Tyrimus atliko VšĮ Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“ (vad. Vytautas Urbanavičius), o perkasoje darbus organizavo archeologas Gintaras Abaravičius. Tyrimų užsakovas – Vilniaus miesto savivaldybė (tuomet Vilniaus miesto valdyba) ir meras Alis Vidūnas. Užsakovas pageidavo itin skubiai atlikti tyrimų darbus, todėl tyrėjams teko dirbti keliomis pamainomis. Tik pradėjus tyrimus numatytoje vietoje, paminklas dar kartą „pastumtas“ arčiau Katedros aikštės centro, ties tuomet Katedros aikštėje buvusiais laiptais.
Nukasus viršutinius sluoksnius ir atidengus komunikacijas (elektros ir ryšių kabelius, šiluminę trasą), buvo pradėti ardyti Katedros aikštės antros pakopos granitiniai laiptai. Pakėlus pirmuosius blokus pastebėta, kad dalis šių laiptų, o tiksliau – dalis raudonos spalvos granito blokelių, įbetonuotų į laiptų pagrindą, – apačioje turėjo profiliuotus ir gludintus paviršius. Nustatyta, kad raudono granito detalės priklausė 1904–1915 m. aikštėje priešais Katedrą stovėjusios Rusijos imperatorės Jekaterinos II paminklo postamentui. Vėliau tie akmenys vėl panaudoti laiptų pakopoms.
Per paminklo vietos tyrimus apie 1,5 m gylyje nuo aikštės paviršiaus rasta XIX a. pabaigoje akmenimis grįstos gatvės dalis, o dar giliau – XVII–XVIII a. tarp Valdovų rūmų, Katedros ir Pilies vartų akmenimis grįsta aikštė, dar giliau – trečiasis akmenų grindinys, nuo Pilies vartų link Valdovų rūmų vedusi atitvarinė siena su vartų anga. Ties vartų anga viename kampe rastas į sieną įmūrytas akmuo su iškalta duobute, skirta įstatyti medinių vartų atramą. Šis grindinys ir siena siejami su XVI a. vidurio ar kiek vėlesniais valdovo Žygimanto Augusto rūmų ir pilies teritorijos perstatymo darbais.
Kartu su trečiuoju grindiniu buvo aptiktas ir dviejų patalpų, maždaug 10 x 6 m dydžio, prie atitvarinės sienos prišlieto medinio XVI a. namo pamatas. Vienoje patalpoje rastos plytų grindys, centre buvusi maisto ruošimo krosnis, prie jos aptikta renesansinių plokštinių koklių fragmentų, o kitoje patalpoje – medinės grindys ir čia buvusios pusapvalės dubeninių koklių krosnies liekanos bei ten pat suversti kokliai.
Giliau kasinėta tik 200 m2 ploto dalis, kurioje vėliau buvo sugręžti poliai paminklo pamatui. Maždaug 3 m gylyje ir giliau aptikti medinio užstatymo horizontai. Viršutinė šio sluoksnio dalis buvo paliesta gaisro – rasta nemažai degėsių, suanglėjusių pastatų rąstų. Po gaisro sluoksniu aptikti dar 6 užstatymo horizontai su medinių pastatų, lentinių grindinių, plytomis sutvirtintos krosnies ar židinio ir sodybų tvorų liekanomis. Giliausiuose sluoksniuose rasti ir keli medinio kelio, vedusio iš pilies pietinės pusės (nuo Pilies vartų) į didžiųjų kunigaikščių rezidenciją ir šiauriau jos buvusį medinį miestą, paviršiai.
Durpės sluoksnyje (medinio užstatymo horizonto lygyje) aptikta molinių puodų šukių, 3 arbaleto strėlių antgaliai, šaukšto ar panašaus įrankio kotelis su gotikiniu įrašu, taip pat rasta vytelių šluota, nedidelis irklas, kryželio formos kabutis, žvangutis. Šie radiniai būdingi XIII–XV amžiui. Bene labiausiai iš jų išsiskiria – durpių sluoksnyje aptikti kauliniai ruošiniai. Tai gyvūnų ilgųjų kaulų sąnarinės galvos (nuopjovos) ir iš stambesnių kaulų atskeltos plokštelės – ruošiniai, kuriuose išpjautos skylutės. Manoma, kad iš išpjautų skritulių gamintos kaulinės sagos. Tokių plokštelių rasta per 60 vnt. Dirbiniuose išpjautos skylutės buvo 0,7 cm (23 vnt.), 1 cm (20 vnt.) ir 1,1 cm skersmens (19 vnt.). Minėti radiniai leidžia teigti, kad šioje senojo Vilniaus vietoje maždaug XIV–XV a. buvo kauladirbio dirbtuvės. Giliausiuose sluoksniuose rasta ir dar ankstyvesnės grublėtos keramikos puodų šukių, verpstukų.
Peržvelgus giliausius šio paminklo vietos Katedros aikštėje sluoksnius, galima teigti, kad jis iškilo virš legendoje minimo miesto dalies, beveik pačiame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pradėtos itin smarkiai plėsti Žemutinės pilies centre.
Parengė Gintautas Striška
Naudota medžiaga iš:
Abaravičius G., Remecas E. Vietos LDK kunigaikščio Gedimino paminklui Vilniuje, Katedros aikštėje, archeologinių tyrimų ataskaita, 1996 m., Vilnius, 1997.
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino paminklas Vilniuje, sud. B. Vasaris, Vilnius, 1996.
