Tarptautinė paroda „Spalvų alchemija. Skaljolos meno kūriniai iš Bianco Bianchi kolekcijos Florencijoje“ – bendras privačios Bjanko Bjankio (Bianco Bianchi, 1920–2006) kolekcijos savininkų Aleksandro Bjankio (Alessandro Bianchi) ir Elžbietos Bjanki (Elisabetta Bianchi), Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų bei Vilniaus dailės akademijos projektas. Šia paroda Lietuvos kultūrinei visuomenei bei dailės tyrinėtojams ir restauratoriams buvo pristatytas subtilus bei rafinuotas skaljolos (it. scagliola) menas. XVI a. pabaigoje užgimęs kaip amatas, vėliau sumanių ir kūrybingų meistrų pakylėtas iki meno aukštumų, XIX a. pabaigoje nugrimzdęs į užmarštį, XX a. antroje pusėje iš naujo atrastas skaljolos menas vėl žavi tiek kūrėjus, tiek ir dailės gerbėjus. Iš Florencijos atkeliavusi paroda Vilniuje pristatė šiandien daugeliui nežinomą techniką ir suteikė galimybę susipažinti su unikalia B. Bjankio kolekcija. Tai dar vienas Valdovų rūmų muziejaus su partneriais iš Italijos surengtas projektas, primenantis istorinius Italijos ir Lietuvos kultūrinius bei meninius ryšius, šiuo atveju – įspūdingus Italijoje užgimusio skaljolos intarsijų meno pavyzdžius, identiškų arba panašių technikų atgarsius Lietuvoje.
Parodoje Valdovų rūmuose buvo pristatyti B. Bjankio kolekcijoje esantys XVII –XIX a. istorinės skaljolos pavyzdžiai bei jos šiuolaikiniai dirbiniai, atskleidžiantys šio amato ir meno atsiradimo priežastis, ištakas, suklestėjimą, įvairovę, nuosmukį ir atgimimą XX bei XXI amžiuje. Parodoje rodyti šia technika dekoruoti paveikslai, stalviršiai, baldai – iš viso 21 eksponatas. Net devyni iš jų sukurti XVII a., aštuoni reprezentavo XVIII a., du atspindėjo XIX a. madas, pristatyti ir du šių dienų kūriniai. Dėl savo tipologinės ir geografinės kilmės vietų įvairovės florentietiška B. Bjankio kolekcija – viena turtingiausių ir įvairiapusiškiausių skaljolos technika atliktų dirbinių kolekcijų pasaulyje. Šiuo metu ją sudaro net 130 kūrinių arba jų fragmentų, datuojamų nuo XVII iki XIX a. ir atstovaujančių pagrindinėms Italijos bei kitų Europos šalių dirbtuvėms. Nuo XIX a. antros pusės skaljolos technika buvo užmiršta. Jeigu B. Bjankis nebūtų užsispyręs vėl kurti „mišinio“ meno (toks buvo pirminis skaljolos pavadinimas), šiandien teturėtume tik mirusios technikos senųjų laikų dirbinius.
Skaljolos technika žinota ir už Florencijos arba Italijos ribų. Pirmosios žinios apie dirbinius iš marmurą imituojančio stiuko vokiečių žemėse yra iš XVI a. pabaigos. Technika taip pat žinota Čekijoje, Anglijoje ir kitose Europos šalyse. XVII –XVIII a. vis daugiau Abiejų Tautų Respublikos piliečių keliavo į Italiją, taip pat joje studijavo. Vis dėlto tai, kad skaljolos dekoravimo būdas yra labai artimas dirbtinio marmuro technikai, kuri plačiai naudota puošiant Lietuvos bažnyčias, dekoruojant altorius ir pan., leidžia manyti, kad ši technika taip pat galėjo būti žinoma ir ja atliktų dirbinių galėjo būti Lietuvos diduomenės bei aukšto rango dvasininkų, artimai susijusių su to meto itališkomis madomis, rezidencijose. Renesanso, Baroko epochose politiniai, kultūriniai, meniniai ryšiai tarp Lietuvos ir Toskanos buvo gana intensyvūs, o itališkojo meno tradicijos Lietuvoje buvo labai populiarios.
Parodos globėjai
Vilniaus miesto savivaldybė ir jos meras Remigijus Šimašius
Florencijos miesto savivaldybė ir jos meras Darijus Nardela (Dario Nardella)
