XIV a. 2 p.
Lazdos ilgis 63 cm, kotelio ilgis 55 cm, buoželės skersmuo 7,5 cm
Ožalas E., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Tyrimai pietinių įvažiavimo vartų išorėje 1999 m., radinio inv. Nr. 1.
Restauravo Deimantė Baubaitė, rest. prot. Nr. 17/63 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Ąžuolinė lazda su ornamentuota buožele rasta atliekant archeologinius tyrimus Valdovų rūmų pietinių vartų išorėje, juodų durpių sluoksnyje, susiformavusiame palei ikigotikinio mūro M 25 kontraforso pamatus. Buoželės ornamentas neišlikęs visas, jos dalis nudegusi.
Lazdos su buoželėmis dažniausiai gamintos iš ąžuolo medienos, naudojant kamieno ir šakos sandūros dalį: buožė drožiama iš kamiene susiformavusio gumbo, o kotas – iš pačios šakos. Kartu manoma, kad buvusi ir kita gamybos technologija, kai lazdos darytos iš dviejų dalių – iš storesnio medžio gabalo išdrožtos kriaušės formos buožės ir, išilgai pragręžus, į ją įstatyto kotelio.
Šie radiniai X–XV a. buvo paplitę baltų, šiaurės slavų bei kai kuriose senosios Rusios žemėse. Jų randama Novgorode, Polocke, Vitebske, Breste, Pskove, Rygoje, Koknesėje. Lietuvoje šiuos radinius geriausiai pažįstame iš Vilniaus, Žemutinės pilies teritorijos ir Kernavės archeologinių tyrinėjimų. Didžiausia šių radinių koncentracija aptinkama kultūriniuose sluoksniuose, datuojamuose XIV amžiumi. Dauguma mūsų šalyje rastų lazdų neornamentuotos, nors yra keletas puoštų geometriniais raštais. Kaimyninėse baltų ir slavų srityse aptinkamų buožių viršūnės gana įvairios. Randama rutulio ir kriaušės pavidalo, netaisyklingos formos buožėmis užsibaigiančių lazdų, taip pat galima jų galuose įžiūrėti žmonių, paukščių, žvėrių galvas, žmonių rankas.
Iki šiol vis dar vyksta diskusijos dėl šių radinių paskirties. Yra nuomonių, kad lazdos galėjo būti naudojamos kaip kovos priemonė einant imtynių, būgnų lazdos, vėliavų stiebai, vaikų žaislai arba buities įrankiai. Taip pat tai galėjo būti viena iš krivūlės atmainų. Tačiau dirbinių chronologija, jų greitas išnykimas (lazdų naudojimo tradicija nutrūksta iškart po Lietuvos krikšto), medienos rūšis (beveik visos pagamintos iš ąžuolo, kuris turėjo išskirtinę reikšmę baltų mitologijoje) ir archeologinių bei etnografinių duomenų kontekstas leidžia šiuos dirbinius sieti su ikikrikščioniškosios religijos atributais. Atsižvelgiant į įrodymus, kad būdavo dažnai naudojamos, galima daryti prielaidą, kad šios lazdos galėjo būti pasitelkiamos tiek universaliuose, tiek su kultu susijusiuose ritualuose arba žaidimuose, kurie buvo kasdieninio gyvenimo dalis ir turėjo religinio ritualo arba apeigos bruožų.
Medžiagą parengė Irena Kaminskaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Iliustracijų autorė Irena Kaminskaitė
Panaudota literatūra:
Caune A. „Rīgas 12.–13. Gadsimta antropomorfie kokgriezumi“, in: Pētījumi Rīgas arheoloģijā. Rakstu izlase, Rīga, 2007, p. 375–390, 560–561.
Kaminskaitė I. XIII–XIV a. ąžuolinės lazdos: apeigos ar kasdienybės atributai? Tarptautinės konferencijos „Baltijos regiono šventvietės archeologijos ir folkloro duomenimis“, vykusios 2008 m. gegužės 2–4 d., tezės.
Kaminskaitė I. „XIII–XV a. medinės lazdos su buoželėmis: faktai ir hipotezės [13th–15th century knobbed wooden sticks: facts and hypotheses]“, in: Lietuvos archeologija, t. 34, Vilnius, 2009, p. 151–170.
Rybakov B. A. „Die Kultur des mittelalterlichen Nowgorod“, in: Wikinger und slawen. Zur Frügeschichte der Ostseevölker, Berlin, 1982, p. 249–255.
Tautavičius A. „Archeologiniai kasinėjimai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje 1960 m.“, in: Mada, Vilnius, 1961, Nr. 2 (11), p. 120.
Гайдуков П. Г. Славенский конец средневекового Новгорода. Нутный раскоп, Москва, c. 86, 135.
Покровская Л. В. „Культовые предметы средневекового Новгорода (по материалам Троицкого раскопа)“, in: Новоторжский сборник: история, археология, историческая география, Торжок, 2004 (вып. 1), c. 67–84.
Цауне А. „Древнерусское государство и славяне: Материалы симпозиyма, посвщ. 1500– летию Киева“, in: Ин-т истории АН БССР, Минск, 1983, c. 130–133.
