Architektūrinė detalė

Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1995 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 443.

 

Per 1995 m. archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų šiaurės vakarų kampo rūsyje, virš akmenų grindinio buvusiame griuvenų sluoksnyje, rasta architektūrinės detalės dalis iš baltojo marmuro. Ši detalė profiliuota. Ji yra rūmų durų portalo arba židinio apdailos fragmentas. Atliekant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijos archeologinius tyrimus, aptikta daugiau kaip tūkstantis architektūrinių detalių, dauguma jų yra iš konglomerato, smiltainio, juodojo marmuro, juodos ir vyšninės spalvų klinties. Baltojo marmuro detalių rasta labai mažai – tik keletas. Tad galima sakyti, kad rūmų interjero apdailai baltasis marmuras naudotas negausiai, iš jo buvo tašomi tik nedideli intarpai, inkrustuoti į juodos ar vyšninės spalvos durų portalus ir židinių apvadus. Manoma, kad baltos spalvos marmuro žaliava buvo gabenama iš Italijos Toskanos regiono, Kararos apylinkių. Šis miestas nuo Antikos laikų garsėja puikaus baltojo marmuro ištekliais.

Romėnų rašytojas, filosofas Gajus Plinijus Vyresnysis (Gaius Plinius Maior, 23–79 m. po Kr.) savo veikale „Gamtos istorijos“ (Naturalis Historia, 77 m. po Kr.) pirmasis aprašė marmuro, randamo Apuano Alpių kalnų masyve, grožį. Nors jau senovės romėnai architektūroje, interjeruose ir mene gausiai naudojo marmurą, iki šių dienų išlikusios jų gavybos vietos – karjerai. Kararos marmuras yra populiariausias. Jis gabentas į kitas šalis iš Lunio uosto, tad šis marmuras dar vadinamas Pietra di Luni (liet. „Lunio akmuo“).

Viduramžiais architektai naudojo šių kasyklų marmurą Šiaurės ir Vidurio Italijos pastatų statybai, ypač katedrų (Sienos, Pizos, Kararos). Renesanso laikotarpio kūrėjas Mikelandželas (Michelangelo, 1475–1564) buvo apsistojęs Kararos vietovėje ir pats rinkosi luitus karjeruose savo skulptūroms (Dovydo skulptūra, „Pieta“). 

1570 m. Kararos karjeruose pirmą kartą buvo panaudotas parakas, tačiau šis būdas atskelti marmuro luitus sulaukė kritikos ir vėliau nebebuvo taikomas dėl pernelyg didelių medžiagos nuostolių. Iki XX a. pirmųjų dešimtmečių baltasis marmuras iš kasyklų buvo gabenamas jaučiais kinkytais vežimais tam skirtais keliais. Marmuro luitai saugoti netoli pakrantės buvusiuose sandėliuose ir buvo pakraunami Marinos di Kararos ar Lunio uoste, iš kurių plukdyti į Prancūziją, Ispaniją, Nyderlandus ar net Angliją. Šį marmurą italų pirkliai gabendavo į Amsterdamą, ten jį pirkdavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos (1587/1588–1632) inicijuotoms statyboms reikalingų medžiagų tiekėjai. Tiesa, marmuro iš Nyderlandų tiekėjai susidurdavo su nemažais sunkumais dėl Trisdešimtmečio karo ir įvestų prekybos tarp protestantiškosios Šiaurės ir ispaniškųjų Nyderlandų apribojimų. Valdovas Žygimantas Vaza ne kartą kreipėsi į Danijos karalių Kristijoną IV ir Nyderlandų vietininkus (arkikunigaikštį Albertą bei infantę Izabelę), prašydamas atleisti nuo jo gabenamų statybinių medžiagų muito ir kitų mokesčių. Nepaisant visų sunkumų, užsakytos statybinės medžiagos plaukė į Abiejų Tautų Respubliką – iš Karaliaučiaus ir Elbingo Nemunu buvo plukdomos į Kauną, o vėliau gabenamos į Vilnių.

Po 1610 m. Vilniaus gaisro nukentėję Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai iš pradžių greičiausiai buvo remontuojami ir dekoruojami šiaurietiškojo manierizmo stiliumi – tai liudija kai kurios per tyrimus rastos architektūrinės detalės. Vazų vykdytas statybas prižiūrėjo Vilniaus pilininkas, karaliaus statybininkas Piteris Nonhartas (Peter Nonhardt) – Nyderlandų architektas, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvykęs dar Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro (1576–1586)  laikais.

Pristatoma architektūrinė detalė rodoma Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje (II maršrutas „Atkurti istoriniai interjerai“, 28 salė (Perėjimas į Vilniaus katedrą).