Gobelenas „Alarikas ir atsiskyrėlis“

Gobelene vaizduojama scena iš Alariko istorijos. Alarikas yra personažas, gimęs maždaug 370 m. prie Dunojaus žiočių buvusioje Peucės saloje (dabartinėje Rumunijoje). Vėliau persikėlė į Romos imperiją ir tapo gotų dalinio vadu, o nuo 375 m. – vestgotų karaliumi. 410 m. jis su kariauna užėmė Romą ir planavo nukariauti Afriką, bet per audrą prarado laivus. Būtent ši scena ir matoma gobelene.

Pirmajame gobeleno plane vaizduojami besikalbantys žilagalvis senolis (atsiskyrėlis) su greta priklaupusiu kariūnu Alariku. Atsiskyrėlis sėdi ant uolos, vilki šviesią tuniką, vienoje rankoje laiko lazdą. Greta kojų ant žolės guli dvi storos knygos, viena jų atversta. Alarikas, dešine ranka pasirėmęs į uolą, klausosi atsiskyrėlio mokymų, kaire ranka laiko prispaudęs kardą. Jis dėvi romėniškus šarvus, apsigaubęs ilga chlamide, avi puošnius sandalus su brangiais akmenimis. Karys vaizduojamas su šalmu, puoštu erelio galva ir plunksnomis. Virš jo uolos fone skraido baltas erelis.

Už pagrindinių figūrų uolų properšoje matyti pieva, giraitė ir dangus. Dešinėje kompozicijos pusėje vaizduojama jūra, prie kranto prisišvartavusio laivo fragmentas, krovinį nešantis vyras ir kelios kariūnų figūros. Išsamią gobeleno kompozicijos genezės analizę atliko Prancūzijos paveldo kuratorė Nikolė de Renjes (Nicole de Reyniès), kurios nuomone, Valdovų rūmų kolekcijoje esančio gobeleno kompozicija ir siužetas artimi vienam iš dešimties estampų, puošiančių Žoržo de Skiuderi (Georges de Scudéry, 1601–1667) kūrinį „Alarikas, arba Nugalėtoji Roma“ („Alaric ou Rome vaincue“), išleistą 1654 m. Paryžiuje Augustino Kurbė (Augustin Courbé). Estampų autorius yra Fransua Šovo (Francois Chauveau, 1613–1676). Kūrinys skirtas Švedijos karalienei Kristinai (1626–1689). Manoma, kad Alarikas buvo vienas jos protėvių.

Mus dominantis šeštasis estampas yra prieš penktąjį kūrinio skyrių ir vaizduoja Alariką ir atsiskyrėlį. Apie šį estampą rašoma: „Uolėtame gamtovaizdyje Alarikas kalbasi su šventuoju atsiskyrėliu; laukinės gėlės, ožkos, kiškis, erelis, bazilikas. Tolumoje kairėje karaliaus bendražygiai krauna laivą.“ Taigi šiame skyriuje pasakojama apie Alariko ir jo bendražygių kelionę laivais, per kurią juos užklupo siaubinga audra. Ji lydėjo iki pat Afrikos krantų ir sužlugdė kelionę: dužo laivai, dingo vyrai. Alarikas pasislėpė saloje ir sutiko urve prieglobstį radusį atsiskyrėlį. Šis jam davė patarimą: „Prince, išguikite iš savo galvos šią melancholiją ir Dievas, valdantis jūras ir nukreipiantis jų sroves, grąžins išgelbėtus laivus.“

Gobelenas iš esmės atkartoja tekstą ir estampo siužetą, tačiau, palyginti su estampu, yra esminių skirtumų. Pirma, gobelene estampo kompozicija matoma kaip veidrodinis atspindys. Skirtingai nei gobelene, estampe Alarikas ir atsiskyrėlis vaizduojami dešinėje kompozicijos pusėje, o laivai ir juos kraunantys kariūnai – kairėje. Gobelene nėra estampo pirmame plane, virš aukšto skardžio, pavaizduotų gyvūnų – dviejų ožkų, zuikio  ir gyvatės. Vis dėlto tai neabejotinai tos pačios kompozicijos kartotė.

Gobeleno kartonų autorių padėjo nustatyti Martinos Matias (Martines Mathias), buvusios Obiusono muziejaus direktorės, tyrimas. Tai – Izakas Mojonas (Isaac Moillon), sukūręs daug kartonų Maršo (Marche) dirbtuvėms. Nors ir paveiktas F. Šovo estampų, būtent jis yra Alariko istorijos kartonų dailininkas.