XIV a. pab.–XV a. pr.
Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I., LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita, radinio inv. Nr. O385
Restauravo ir odos rūšies identifikavimą atliko Jurgita Kalėjienė, rest. prot. 201/526 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Viena iš dažniausiai surandamų archeologinių odinių dirbinių rūšių yra avalynė. Paprastai surandami atskiri jos fragmentai, labai retai – visi išlikę dirbiniai. Archeologai, kasinėdami Valdovų rūmų teritoriją, surado itin retą odinį radinį – išlikusį beveik nepažeistą aulinį. Jam trūko vos vienos nedidelės avalynės apačios detalės.
Aulinis yra 38 avalynės dydžio pagal štichmasinę matavimo sistemą. Aulas siekia kelį. Ištyrus radinį, nustatyta, kad aulinis pasiūtas iš dviejų skirtingų gyvūnų rūšių odų. Batviršio apatinė dalis ir avalynės apačios detalių komplektas buvo pagamintas iš galvijų, o aulas – iš ožkos odos. Be to, apatinė dalis buvo pasiūta iš tamsios rudos ar juodos, o aulas – iš šviesiai rudos ar net geltonos spalvos odos.
Gotikos laikotarpio avalynės ornamentika buvo labai įvairi: apvadėliai, ornamentinį raštą formuojančios kniedės, siuvinėjimas spalvotais lininiais, raudonais, geltonais, baltais, rudais ir juodais vilnoniais ar šilkiniais siūlais, sidabro ar aukso gijomis, ažūru, kurio raštas kartais būdavo derinamas su siuvinėjimu. XII–XIV a. Naugardo bažnyčių freskos taip pat liudija buvus labai puošnią ir įvairiaspalvę siuvinėtą avalynę.
Puošniai siuvinėtos avalynės atgarsių archeologai surado kasinėdami Kernavės ir Vilniaus miestų gotikos laikotarpio kultūrinius sluoksnius. Tačiau tik XVII a. ikonografija patvirtina, kad avalynei siūti buvo naudojama skirtingų spalvų oda. Remiantis archeologinių kasinėjimų duomenimis iš Malūnų g. 3/5 Vilniuje, jau žinota, kad XVI a. pab.–XVII a. pr. tos pačios avalynės pusporės išviršinėms detalėms gaminti buvo naudojama skirtingų rūšių gyvūnų oda. Apie tai, kad jau XIV a. pab.–XV a. pr. siuvant avalynę tarpusavyje derintos įvairios odos spalvos, jokių duomenų nebuvo.
Apskritai labai retai archeologams pavyksta surasti išlikusį visą aulinį. Susidėvėjus avalynei, aulai paprastai būdavo nupjaunami ir panaudojami kitų dirbinių gamybai.
Medžiagą parengė Arūnas Puškorius
Fotografai Vytautas Abramauskas (restauruotas), Arūnas Puškorius (prieš restauravimą)
Panaudota literatūra:
Puškorius A., Vedrickienė L., „XVI–XVII amžiaus odinės avalynės radinių tyrimas ir restauravimas“, Lietuvos dailės muziejaus metraštis,Nr. 3, Vilnius, 1999, p. 256–263.
Puškorius A., Archeologinis odinis apavas Lietuvoje. Odinio apavo konservavimas [daktaro disertacija], Vilnius, 2005.
