XVI a. I p.
Geležis
Ilgis 120 mm, skerspjūvis 5x2 mm
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos tyrimai 1992 metais, radinio inv. Nr. 614.
Konservavo Rima Niunkienė, rest. prot. 77/1513 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“).
Geležinis įrankis rastas 1992 metais tyrinėjant Valdovų rūmų pietinio korpuso išorę. Vienas jo galas užsibaigia kilpele, kitas – turi aštrią trikampio formos ataugą.
Viduramžiais daugybė ligų buvo gydoma nuleidžiant kraują. Manyta, kad kraujo nuleidimas stiprindavo sveikatą. Tai buvo daroma dviem būdais: naudojant medicinines dėles (lot. Hirudo medicinalis) ir atveriant venas. Medicininiai įrankiai nupiešti viduramžių medicininiame traktate:
http://special.lib.gla.ac.uk/images/chaucer/H251_0043rwf.jpg,
http://www.sciencemuseum.org.uk/images/I022/10284558.aspx
Medicininiuose traktatuose dažnai galima rasti piešinėlių, kuriuose ant žmogaus atvaizdo sužymėti kraujo nuleidimo taškai.
Kraujo nuleidimo paslaugas galėjo suteikti bet kuris barzdaskutys.
Ištrauka iš Gedimino Kulikausko straipsnio „Keistieji viduramžiai: medicina (II)“, skelbto Verslo žiniose 2009 04 28:
Nuleiskime jam kraują!
Tačiau dažniausia gydomoji priemonė – reikia ar nereikia – buvo kraujo nuleidimas (flebotomija). Ir ne vien ligoniams – manyta, kad blogo kraujo kartkartėm verta atsikratyti ir šiaip – tai stiprina sveikatą.
Šaltis jei krečia ir skausmas nemenkas aplanko; maudeisi jei, įsimylėjęs esi, seno ar jauno tu amžiaus, stipriai susirgęs, pervalgęs ar gėręs per daug, silpnas esi, o skrandis jei tavo – lepus, visa tai reiškia: jau metas nuleisti tau kraujo.
Šitaip tvirtinta XIV a. „Salerno sveikatos kodekse“ (lot. Regimen sanitatis Salernitanum) – eiliuotame viduramžių medicinos traktate.
Taip pat vadovautasi ir garsiojo senovės gydytojo Klaudijaus Elijaus Galeno (II a.) priesaku. Gydytojas tvirtino, jog visiems vyrams labai sveika bent kartą per mėnesį nuleisti šiek tiek kraujo. Anot jo, visos moterys, kas mėnesį, hm, prarandančios šiek tiek kraujo, yra puikiausios sveikatos, tad tai turėtų suveikti ir vyrams...
Išleisi kraują blužnies – sveikesnis tuojau pasijusi. Juk blužnį ir kepenis, krūtinę ir pašonkaulius, ir gerklę Flebotomija išvalo ir širdperšą taipgi išvaro.
Kraują ligoniams paprastai nuleisdavo pradūrę ar įpjovę veną (vėlyvaisiais viduramžiais pradėta gydyti ir dėlėmis, tačiau jos buvo gana brangios). Procedūrai naudotas specialus įrankis – flebotoma, per vieną kartą nuleisdavo nuo 180 iki 500 cm³ kraujo.
Toks gydymas buvo populiarus iki pat XIX a. ir jį paprastai rekomenduodavo nuo galvos ir akių skausmų, karštinės, turintiesiems aukštą kraujospūdį, visais apsinuodijimo atvejais. Kraują dera leisti, kol jis nepakeis spalvos. Jei teka juodas kraujas, leisk jį, kol neparaudonuos. Jei kraujas tirštas, leisk, kol nesuskystės. Jei skystas, kol nesutirštės, – patarinėta viduramžių medicinos vadovėliuose. Ten pat ir juokauta: Jokiu būdu nenuleidinėk kraujo iš pažastų – ligonis gali mirti iš juoko.
Nuleidus kraujo, būdavo neleidžiama bent 6 valandas miegoti – kad „sapno garai“ nepakenktų kūnui. Žmogus, atsikratęs „blogo kraujo“, privalėdavo tuoj pat gerai pavalgyti. Tačiau derėdavo vengti visų pieniškų produktų ir šaltųjų patiekalų, be to, anot gydytojų, visokia ramybė naudinga, o judesiai gana pavojingi.
Šiaip jau retas gydytojas suprato, kuo padeda kraujo nuleidimas, tačiau manyta, jog taip tiesiog pašalinamas „blogas kraujas“, iš organizmo išleidžiami susikaupę toksinai ir net „niūri nuotaika“.
Kraujo, kad apsiramintų, dažnai nuleisdavo ir hiperaktyviems ar itin į meilės nuotykius linkusiems jaunuoliams:
Kraują nuleist septyniolikos metų tik laikas ateina, Venas prapjovus išnyksta žmonėse tas šėlsmas besaikis. („Salerno sveikatos kodeksas“, XIV a.)
Procedūra būdavo atliekama pagal kalendorių. 1456 m. Maince buvo išspausdintas „Kasmėnesinis kraujo nuleidimo ir laisvinamųjų“ kalendorius. Ir nors leidinys tebuvo skirtas gydytojams, jis tapo toks populiarus tarp paprastų miestiečių, kad vien XV a. perleistas gerus 200 kartų.
Anot astrologų, geriausia netikusiu krauju atsikratyti pavasarį ir rudenį. Šią procedūrą drausdavo atlikti tik senoliams, girtuokliams ir nėščiosioms.
Deja, kraujo nuleidėjams dažnai pritrūkdavo saiko – jei ligoniui po procedūros nepagerėdavo, ją dar kartodavo, kol neretai vargšelį pribaigdavo.
Kur dėdavo nuleistą kraują? Apie tai išsitariama viename 1336 m. Flandrijos dokumente. Ten pasakojama, kad vietos Sent Adreso vienuolyno benediktinai neapsikentę nusprendė Briugės miestui padovanoti pievą, kad joje būtų išpilamas nuleistas kraujas, kad ...nebebūtų atiduodamas kiaulėms...
Dar dažniau nei kraujo nuleidimas taikyta „mirtina trijulė“ – vimdomieji, vidurių laisvinamieji vaistai ir klizmos.
Fotografas Vytautas Abramauskas
Medžiagą parengė Eglė Zaveckienė
