Gagato karolis

Aktualu iki 2015-03-22

Po 1530 m.
Ilgis 4,1 cm, skersmuo 0,7 cm, svoris 13,34 ct
Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 metais, radinio inv. Nr. 805.
Gemologinius tyrimus atliko gemologai ekspertai Violeta Kisielienė ir Mindaugas Čebatariūnas, tyrimo Nr. 10029899 (Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimo laboratorija)

Juodos spalvos pailgą, penkiabriaunį karolį archeologai rado Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietų korpuso priestate. Gemologinių tyrimų duomenys rodo, kad tai gagato karolis.

Gagatas – augalinės kilmės medžiaga, susiformavusi beorėje aplinkoje iš suanglėjusių spygliuočių araukarijų genties medžių. Pagrindinis jos komponentas – anglis. Gagato radimo vietų yra Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Vokietijoje, JAV.

Papuošalų iš gagato žinoma jau iš akmens amžiaus, bet plačiau jis imtas naudoti Antikos laikotarpiu. Iš gagato gaminti kabučiai, karoliai, amuletai ir kt. dirbiniai. Nuo Viduramžių iki Klasicizmo laikotarpio gagatas retai naudotas juvelyrikoje. Šis juvelyrinis akmuo vėl tapo itin populiarus tik karalienės Viktorijos laikais (XIX a.).

Tikėtina, kad Valdovų rūmuose aptiktas gagato karolis yra vėrinio dalis. Kartu su šiuo karoliu taip pat rasta perlų ir koralų karolių, auksinių papuošalų, audinių fragmentų ir kt. dirbinių.

Šiuo metu gagato karolis eksponuojamas Valdovų rūmų muziejuje.

Medžiagą parengė Rasa Valatkevičienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Webster R. Gems: Their Sources, Descriptions and Identification, 5th edition, Oxford, 1994.
Eksponatas publikuotas:

Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, t. 5: 1996–1998 metų tyrimai, atsakingasis redaktorius V. Urbanavičius, Vilnius, 2003, p. 231, pav. 151.
Steponavičienė D. Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje–XVI a. pradžioje, Vilnius, 2007, p. 113, pav. 66.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections. Album, sudarytojai / compilers D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 236.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Stiklinių apyrankių fragmentai

20250519

Stiklo masę išgauti išmokta II tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte ir Artimuosiuose Rytuose. Stikliniams dirbiniams pagaminti reikėjo trijų pagrindinių komponentų – smėlio (silicio dioksido SiO₂), sodos (natrio karbonato Na₂CO₂) ir potašo (kalio karbonato K₂CO₃). Spalvą stiklui suteikdavo įvairių metalų (pavyzdžiui, švino, alavo ir kt.) oksidai. Iš stiklo masės gaminti ne tik indai, bet ir papuošalai. Labiausiai paplitę buvo įvairių spalvų, vienspalviai arba daugiaspalviai, stiklo karoliukai. Taip pat stiklinės apyrankės.
Tyrinėtojai pastebi, kad stiklinės apyrankės buvo paplitusios didelėje Europos dalyje ir būdingos tiek krikščioniškos, tiek pagoniškos, tiek ir musulmoniškos (pavyzdžiui, Pirėnų pusiasalyje) kultūros regionams. Šių dirbinių įvairovė buvo gana didelė. Apyrankių lankeliai – apvalaus, ovalaus, kvadratinio, pusapvalio skersinio pjūvio formos, lygūs, neornamentuoti, tordiruoti arba puošti spalvoto stiklo įvijomis.

 

 

Plačiau

Publikuota: 2015-03-16 Atnaujinta: 2015-03-26 11:08
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika