Knygų susegimai

Aktualu iki 2015-06-07

XV a. vid.–XVI a. I p.
Matmenys: 2,8 x 1,9 x 0,1 cm; 2,8 x 1,6 x 0,2 cm
Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, radinių inv. Nr. 2952, 2953.
Konservavo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 210/8051; 211/8052 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

Šios knygos susegimo dalys buvo rastos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų šiaurės korpuso prieigose, drenažo kolektoriaus perkasimo vietoje.

Nors jos ir puikiai iliustruoja, kaip galėjo atrodyti visas knygos susegimas, vis dėlto greičiausiai nepriklausė tai pačiai knygai. Abu dirbiniai šiek tiek skiriasi savo matmenimis bei puošyba. Taip pat skirtingi ir susegimų tvirtinimo prie knygos būdai. Vienai susegimo daliai tvirtinti naudotos daug didesnės vinutės negu kitai. Taip galėjo būti tiek dėl nevienodo knygų dydžio (didesnę knygą buvo siekiama labiau įtempti ir stipriau sutvirtinti), tiek dėl skirtingų meistrų naudojamų įrankių bei medžiagų skirtumų.

Abu dirbiniai greičiausiai nebuvo vieno susegimo dalys. Tačiau pagal priekines jungiamąsias dalis jie priklauso tai pačiai susegimų grupei. Viena iš susegimo dalių turi šiam apkalų tipui būdingą stačiakampio formos kilpelę, kuri pritaikyta kitos susegimo dalies kabliukui užkabinti.

Jie papuošti skirtingais gotikiniais rašmenimis (Marijos monograma), kuriuos tarsi įrėmina iš brūkšnelių ir linijų sudaryti ornamentai. Brūkšneliai taip pat naudoti ir erdvei tarp raidžių užpildyti. Toks puošybos būdas buvo labai populiarus XV a. vid.–XVI a., kai ant knygų apkalų pradėti raižyti inicialai. Inicialais būdavo parodoma knygos tematika, pažymima, kas parašė, atspausdino arba įrišo knygą, kam ji priklauso.

Medžiagą parengė Laura Grybauskaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Adler G. Handbuch Buchverschluss und Buchbeschlag, Wiesbaden, 2010.
Prideaux S. T. An historical sketch of bookbinding, London, 1893.
Vladimirovas L. Knygos istorija. Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XVI–XVII amžius, Vilnius, 1979.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Stiklinių apyrankių fragmentai

20250519

Stiklo masę išgauti išmokta II tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte ir Artimuosiuose Rytuose. Stikliniams dirbiniams pagaminti reikėjo trijų pagrindinių komponentų – smėlio (silicio dioksido SiO₂), sodos (natrio karbonato Na₂CO₂) ir potašo (kalio karbonato K₂CO₃). Spalvą stiklui suteikdavo įvairių metalų (pavyzdžiui, švino, alavo ir kt.) oksidai. Iš stiklo masės gaminti ne tik indai, bet ir papuošalai. Labiausiai paplitę buvo įvairių spalvų, vienspalviai arba daugiaspalviai, stiklo karoliukai. Taip pat stiklinės apyrankės.
Tyrinėtojai pastebi, kad stiklinės apyrankės buvo paplitusios didelėje Europos dalyje ir būdingos tiek krikščioniškos, tiek pagoniškos, tiek ir musulmoniškos (pavyzdžiui, Pirėnų pusiasalyje) kultūros regionams. Šių dirbinių įvairovė buvo gana didelė. Apyrankių lankeliai – apvalaus, ovalaus, kvadratinio, pusapvalio skersinio pjūvio formos, lygūs, neornamentuoti, tordiruoti arba puošti spalvoto stiklo įvijomis.

 

 

Plačiau

Publikuota: 2015-06-01 Atnaujinta: 2015-06-01 12:49
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika