Smeigtai
Aktualu iki 2016-01-24

V a.
Geležis
Dydis: 13,2 x 1,5 cm ir 11,8 x 1,6 cm
Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Rūmų vidinio kiemo 2005 m. tyrimai, radinio inv. Nr. 4010.
Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Rytų ir šiaurės korpusų prieigų 2006–2008 m. tyrimai, radinio inv. Nr. M1273.
Konservavo Mantvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 329/9949 ir Dainius Šavelis, rest. prot. Nr. 214/5688 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)

Tokių smeigtų aptinkama plačiai Europoje – nuo Vidurio Vokietijos sričių iki Moldavijos ir Ukrainos regionų pietuose, Lietuvos, Smolensko (Rusija) sričių rytuose. Tačiau šių įrankių nedaug rasta, iš viso žinoma apie 80 vienetų, iš jų Lietuvoje – 7 vienetai. Tyrinėtojai bandė juos sieti su ylomis, skiltuvais, galąstuvais, smeigtukais arba rašikliais (stiliais), bet laidojimo paminklų tyrinėjimai atskleidė, kad tokie smeigtai nešioti dažniausiai diržo krepšyje kartu su kitais instrumentais – peiliais, ylomis. Ir pasitaiko su gan turtingomis ginklų įkapėmis IV a. pab. – V a. palaidotų vyrų karių kapuose. Tai rodo smeigtų tam tikrą simbolinę reikšmę arba galimą jų savininkų priklausymą išskirtiniam žmonių rangui. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rasti tokie įrankiai arba jų dalys, datuojami gan siauru chronologiniu laikotarpiu, leidžia tikslinti pietvakarinėje Pilies kalno papėdėje iki mūrinės pilies pastatymo egzistavusios gyvenvietės – Vilniaus miesto ištakų chronologiją.

Medžiagą parengė Gintautas Striška
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Bertašius M. Marvelė, t. 1: Ein Gräberfeld Mittellitauens / Vidurio Lietuvos aukštaičių II–XII a. kapinynas, Kaunas, 2005.
Bliujienė A. „Watershed between Eastern and Western Lithuania during the Early and Late Migration Period“, in: Archaeologia Lituana, Vilnius, 2006, Nr. 7, p. 123–143.
Iwanowska G. Cmentarzysko kurhanowe w Żwirblach pod Wilnem. Wprowadzenie w problematykę. Katalog, Warszawa, 2006.
Schuster J. „Przekłuwacze typu Dresden-Dobritz / Źerniki Wielkie. Uwagi na temat narzędzi z póżnego okresu rzymskiego i wczesnej fazy okresu wędrówek ludów“, in: Wiadomości Archeologiczne, t. LXII, 2011, s. 65–82.
Vaitkevičius V. „Santakos pilkapiai“, in: Lietuvos archeologija, Vilnius, 2007, Nr. 30, p. 181–212.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Rašalinė

Rašalinė

20251110

XV a. rašalines naudojo tik raštinga visuomenės dalis – tie, kurie turėjo mokėti rašyti dėl savo užimamų pareigybių: raštininkai, iždininkai ir kt. Remiantis archeologiniais duomenimis, žinoma, kad viena pagrindinių to laikotarpio raštininkų naudotų kanceliarijos priemonių – rašalinės. Jos buvo tekintos iš kaulo, drožtos iš rago, lietos iš metalo ar lipdytos, žiestos iš molio. Nuo XV a. rašalinės pradėtos gaminti taip, kad jas būtų patogu nešioti, – su dangteliais, neretai pritvirtintos prie diržo. Tai leido raštininkams būti mobiliems, keliauti ir dirbti ne vienoje vietoje. Dažniausiai naudotas juodas rašalas. Spalvotas rašalas (mėlynas, raudonas) – prabangesnis (jo ir gamyba buvo brangesnė), naudotas taupiau.
Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritoriją XV a. sluoksnyje rasta išskirtinės išvaizdos rašalinė. Ji pagaminta iš pilkos molio masės, lipdyta, dengta rusvai žalia glazūra, sveika. Rašalinė vandens paukščio pavidalo, su skyle nugaroje (rašalui laikyti), snapas ir uodega nulūžę. Ji dekoruota geometriniu ornamentu. Paprastos rašalinės pasižymėjo funkcionalumu, buvo mažai dekoruotos. Prabangesnės galėjo būti profiliuotos, puoštos įmantresnėmis figūrinėmis detalėmis. Rašalinių išvaizda neretai priklausė nuo savininko statuso – kuo aukštesnes pareigas ar statusą užėmė žmogus, tuo puošnesnė buvo ir jo rašalinė. 

 

Plačiau

Publikuota: 2016-01-18 Atnaujinta: 2016-01-15 18:46
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika