Kareivėlis
Aktualu iki 2016-05-29

Apie XVIII–XIX a. (?)
Ožalas. E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m., radinio inv. Nr. M 2604.
Konservavo Matvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 417/10856 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Metalo sudėties ir dažų tyrimus atliko Laima Grabauskaitė, tyrimo Nr. KT-212 (Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras)

Atliekant archeologinius tyrimus Lietuvoje iki šiol rasta vos keliolika metalinių kareivėlių. Šie įdomūs ir pakankamai reti žaislai įprastai datuojami XVIII–XX a. pradžia. Unikali raitelio figūrėlė aptikta 2005 m. tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietų korpuso prieigas.

Atsižvelgiant į ginkluotę, reikia manyti, kad figūrėlė vaizduoja vieną populiariausių lengvosios kavalerijos rūšių – dragūną. Kario žirgas, bėgantis ristele, yra su kamanomis, pobalniu, balnu su dviem prisegtais pistoletais dėkluose, o uodega perlenkta pusiau ir surišta. Pats karys vaizduojamas sėdintis tiesia nugara, kaire ranka laikantis vadeles, dešine – priešais save lygiagrečiai su torsu iškeltą kardą. Kairėje pusėje prie diržo karys yra prisisegęs makštis, dešinėje – muškietą, o už raitelio nugaros – į ritinį susuktas apsiaustas.

Šis XVIII–XIX a. datuojamas kareivėlis išlietas iš 86 proc. švino ir 7,6 proc. alavo lydinio, o pobalnis, pistoletų dėklai ir apsiaustas nudažyti raudonais cinoberio (HgS) pigmento dažais. Dragūno švarko rankovės, sagų juosta bei apatinis pakraštys taip pat raudonas, tačiau pats švarkas dažytas mėlynai – Berlyno mėlynojo (Fe4[Fe(CN)6]3) pigmento dažais. Remiantis šio pigmento identifikavimu, galima teigti, kad kareivėlis negalėjo būti pagamintas anksčiau nei 1724 metais. Mat pigmentas pradėtas naudoti meno tikslais ir Europoje plačiai išplito tik XVIII a. viduryje, kai prasidėjo pramoninė jo gamyba.

Medžiagą parengė Povilas Blaževičius
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra:
Bagdzevičienė J., Kruopaitė L. Pigmentai ir dažikliai restauruojant kultūros vertybes, Vilnius, 2005. 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Knyga „Kancyonołas, tey east Knigos psolmu ir giesmių dwasiszku ant garbes Diewuy, Traycioy szwentoy wienatijamuy, ant wartoima baźniczios Dides Kunigayksztistes Lietuwos iszduotos“

Knyga „Kancyonołas, tey east Knigos psolmu ir giesmių dwasiszku ant garbes Diewuy, Traycioy szwentoy wienatijamuy, ant wartoima baźniczios Dides Kunigayksztistes Lietuwos iszduotos“

20261116

Ši knyga – tai kalvinistų giesmynas ir maldynas su daugiabalsėmis (keturbalsėmis) liturginėmis giesmėmis lietuvių kalba.
Pirmą kartą „Kancionalas“ išspausdintas 1781 m. Karaliaučiuje, Hartungų spaustuvėje. Leidinys parengtas pagal 1653 m. Kėdainiuose išspausdintame evangelikų reformatų giesmių ir maldų rinkinyje „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ buvusį giesmyną, sudariusį kalvinistų giedamosios liturgijos pagrindą XVII–XVIII amžiuje. Psalmyną su giesmėmis iš lenkų kalbos išvertė ir šiam leidiniui parengė Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis-Telega (apie 1600 – po 1666). Pridėjus papildomus 8 psalmių vertimus ir 50 giesmių, 1781 m. buvo išspausdintas „Kancionalas“. Leidinį sudarė 108 lietuviškos psalmės, 207 lietuviškos giesmės ir trys priedai. Kalbinė analizė rodo, kad leidinio sudarytojas – vienas asmuo. Ilgą laikąmanyta, kad knygą parengė reformatų dvasininkas Mykolas Cerauskis (1753–1824). Tuo suabejojo tyrėjai Zigmas Zinkevičius, Ingė Lukšaitė ir Birutė Kabašinskaitė. Pastaroji atliko lyginamąją neabejotinai M. Cerauskio rengtų tekstų ir „Kancionalo“ analizę bei padarė išvadą, kad jis greičiausiai nėra leidinio sudarytojas. 

 

Plačiau

Publikuota: 2016-05-23 09:51 Atnaujinta: 2016-06-13 00:29
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika