Apie XVIII–XIX a. (?)
Ožalas. E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m., radinio inv. Nr. M 2604.
Konservavo Matvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 417/10856 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Metalo sudėties ir dažų tyrimus atliko Laima Grabauskaitė, tyrimo Nr. KT-212 (Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras)
Atliekant archeologinius tyrimus Lietuvoje iki šiol rasta vos keliolika metalinių kareivėlių. Šie įdomūs ir pakankamai reti žaislai įprastai datuojami XVIII–XX a. pradžia. Unikali raitelio figūrėlė aptikta 2005 m. tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietų korpuso prieigas.
Atsižvelgiant į ginkluotę, reikia manyti, kad figūrėlė vaizduoja vieną populiariausių lengvosios kavalerijos rūšių – dragūną. Kario žirgas, bėgantis ristele, yra su kamanomis, pobalniu, balnu su dviem prisegtais pistoletais dėkluose, o uodega perlenkta pusiau ir surišta. Pats karys vaizduojamas sėdintis tiesia nugara, kaire ranka laikantis vadeles, dešine – priešais save lygiagrečiai su torsu iškeltą kardą. Kairėje pusėje prie diržo karys yra prisisegęs makštis, dešinėje – muškietą, o už raitelio nugaros – į ritinį susuktas apsiaustas.
Šis XVIII–XIX a. datuojamas kareivėlis išlietas iš 86 proc. švino ir 7,6 proc. alavo lydinio, o pobalnis, pistoletų dėklai ir apsiaustas nudažyti raudonais cinoberio (HgS) pigmento dažais. Dragūno švarko rankovės, sagų juosta bei apatinis pakraštys taip pat raudonas, tačiau pats švarkas dažytas mėlynai – Berlyno mėlynojo (Fe4[Fe(CN)6]3) pigmento dažais. Remiantis šio pigmento identifikavimu, galima teigti, kad kareivėlis negalėjo būti pagamintas anksčiau nei 1724 metais. Mat pigmentas pradėtas naudoti meno tikslais ir Europoje plačiai išplito tik XVIII a. viduryje, kai prasidėjo pramoninė jo gamyba.
Medžiagą parengė Povilas Blaževičius
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra:
Bagdzevičienė J., Kruopaitė L. Pigmentai ir dažikliai restauruojant kultūros vertybes, Vilnius, 2005.
