Akmeniniai sviediniai

Akmeniniai sviediniai
Aktualu iki 2016-06-26

XIV a. pab.–XV a. pr.
Granitas
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. tyrimai, radinių inv. Nr. 2-10

Akmeniniai sviediniai Viduramžiais buvo naudojami pilių sienoms griauti ir priešų medinėms karo mašinoms daužyti. Iki pradedant naudoti parakinį šaunamąjį ginklą, sviediniams laidyti buvo naudojami iš medinių konstrukcijų pagaminti svaidomieji įrenginiai: katapultos, trebušetai.

1381 m. Kryžiuočių ordinas, puldamas lietuvių pilaitę, pirmą kartą panaudojo parakinį šaunamąjį ginklą – bombardą. Po metų Kęstutis jas jau naudojo prie Jurbarko. Tuo metu bombardos dažniau naudotos pilių apgulčiai, o mūšio lauke jos nebuvo labai efektyvios. Bombardos šaudė ir apvaliais akmeniniais sviediniais.

Apie Vilniaus Žemutinės pilies puolimą 1394 m. liepą Vygandas Marburgietis taip rašė: „Sviedinių sudaužytas pilies bokštas griuvo į vandenį. [Lietuviai] iš naujo pastato medinį bokštą, ir [jis] panašiai sugriaunamas į šipulius. Daug žuvo net nuo vieno akmens sviedinio.“

Pietinio rūmų korpuso išorėje rasti akmeniniai sviediniai veikiausiai buvo paleisti XIV a. pabaigoje kryžiuočių, ne kartą puolusių Vilniaus Žemutinę pilį. 1994 m. vidiniame rūmų kieme juodoje degėsingoje žemėje rasta apie 40 akmeninių sviedinių, priklausiusių pilies gynėjams. Įdomu, kad netoliese surinkta apie 380 sudegusių arbaleto strėlių antgalių. Galima spėti, kad kilus gaisrui gynybai paruoši ginklai buvo palaidoti po storu degėsių sluoksniu.

Akmeninių sviedinių gamyba per apsiaustį
„Siege of Vellexon, 1409-10“, in: N. Michael, Armies of Medieval Burgundy 1364–1477, Osprey Publishing, 1983.

Trebušeto rekonstrukcija

XV a. pabaigos trebušeto piešinys

Medžiagą parengė Eglė Zaveckienė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Naudoti šaltiniai ir literatūra
Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1994 m. archeologiniai tyrimai, Vilnius, 1995.
Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, vertė R. Jasas, Vilnius, 1999, p. 211–214.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Knyga „Kancyonołas, tey east Knigos psolmu ir giesmių dwasiszku ant garbes Diewuy, Traycioy szwentoy wienatijamuy, ant wartoima baźniczios Dides Kunigayksztistes Lietuwos iszduotos“

Knyga „Kancyonołas, tey east Knigos psolmu ir giesmių dwasiszku ant garbes Diewuy, Traycioy szwentoy wienatijamuy, ant wartoima baźniczios Dides Kunigayksztistes Lietuwos iszduotos“

20261116

Ši knyga – tai kalvinistų giesmynas ir maldynas su daugiabalsėmis (keturbalsėmis) liturginėmis giesmėmis lietuvių kalba.
Pirmą kartą „Kancionalas“ išspausdintas 1781 m. Karaliaučiuje, Hartungų spaustuvėje. Leidinys parengtas pagal 1653 m. Kėdainiuose išspausdintame evangelikų reformatų giesmių ir maldų rinkinyje „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ buvusį giesmyną, sudariusį kalvinistų giedamosios liturgijos pagrindą XVII–XVIII amžiuje. Psalmyną su giesmėmis iš lenkų kalbos išvertė ir šiam leidiniui parengė Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis-Telega (apie 1600 – po 1666). Pridėjus papildomus 8 psalmių vertimus ir 50 giesmių, 1781 m. buvo išspausdintas „Kancionalas“. Leidinį sudarė 108 lietuviškos psalmės, 207 lietuviškos giesmės ir trys priedai. Kalbinė analizė rodo, kad leidinio sudarytojas – vienas asmuo. Ilgą laikąmanyta, kad knygą parengė reformatų dvasininkas Mykolas Cerauskis (1753–1824). Tuo suabejojo tyrėjai Zigmas Zinkevičius, Ingė Lukšaitė ir Birutė Kabašinskaitė. Pastaroji atliko lyginamąją neabejotinai M. Cerauskio rengtų tekstų ir „Kancionalo“ analizę bei padarė išvadą, kad jis greičiausiai nėra leidinio sudarytojas. 

 

Plačiau

Publikuota: 2016-06-20 Atnaujinta: 2016-06-28 13:57
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika