„Miscellanea Rervm ad Statum Ecclesiasticum in Magno Litvaniae Dvcatv pertinentium“

„Miscellanea Rervm ad Statum Ecclesiasticum in Magno Litvaniae Dvcatv pertinentium“
Aktualu iki 2017-03-12

Albertas Kojalavičius-Vijūkas (1609–1677)
Vilnius, 1650 m.
Matmenys: 18,5 x 14,8 x 1,5 cm
Popierius, oda, įspaudai odoje
Inv. Nr. VR-573
2010 m. ši knyga įsigyta iš UAB „Lofanta“.

Albertas Kojalavičius-Vijūkas (1609–1677) – garsus istorikas, teologas, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius, Jėzuitų ordino vienuolis. 1627 m. baigė Vilniaus jėzuitų kolegiją, 1629–1632 m. Nesvyžiuje studijavo filosofiją, 1638-aisiais Vilniaus universitete baigė teologijos studijas, 1641 m. įgijo filosofijos magistro, 1645 m. – teologijos daktaro laipsnį. 1641–1644 ir 1645–1655 m. dėstė Vilniaus universitete, taip pat dirbo administracinį darbą – buvo universiteto vicekancleris, rektorius. Svarbiausias A. Kojalavičiaus-Vijūko veikalas – pirmoji spausdinta Lietuvos istorija (pirma dalis išleista Dancige (dab. Gdanskas) 1650 m., antra – Antverpene 1669 m.).

Skaičiuojama, kad mokslininkas parengė apie 50 kūrinių lotynų ir lenkų kalbomis. Jo religijos istorijos veikale „Miscellanea Rervm ad Statum Ecclesiasticum in Magno Litvaniae Dvcatv pertinentium...“ („Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje“), išleistame Vilniuje 1650 m., pateikiama vertingų Lietuvos Bažnyčiai nusipelniusių asmenų biografinių duomenų, taip pat žinių apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės globėjus. Knygos pradžioje yra dedikacija Vilniaus vyskupui Jurgiui Tiškevičiui bei atskirame puslapyje atspaustas dvasininko herbas. 2004 m. veikalas buvo išleistas ir lietuvių kalba.

Medžiagą parengė Dalius Avižinis

Panaudota literatūra:
Eksponatai. 2009–2015 m. dovanotos ir įsigytos vertybės. Parodos katalogas, sudarytojai D. Avižinis, R. Lelekauskaitė, Vilnius, 2016, p. 202.
Matulevičius A., Sliesoriūnas F. „Kojalavičius-Vijūkas Albertas“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. X: Khmerai–Krelle, vyriausiasis redaktorius A. Račis, Vilnius, 2006, p. 346–347.
Narbutienė D. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos lotyniškoji knyga XV–XVII a., Vilnius, 2004, p. 133.
Vijūkas-Kojalavičius A. Lietuvos istorijos įvairenybės, d. 1–2, Vilnius, 2003–2004. 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Marsas ir Venera

Marsas ir Venera

20251103

Po 64 metų Romos gaisro imperatorius Neronas (54–68) pradėjo didžiules statybas ant Eskvilino kalvos. Didingo komplekso svarbiausiu statiniu tapo Aukso rūmai (lot. Domus Aurea), kurių puošybai gausiai naudotas auksas, o sienos ir lubos buvo dekoruotos stiuko lipdiniais ir freskomis. Tačiau vos po kelerių metų mirus Neronui statybos darbai buvo sustabdyti. Didžiulis kompleksas su rūmais ir kitais pastatais palaipsniui užstatytas, o Aukso rūmai atsidūrė po žeme. Tik XV a. pabaigoje juos naujai atrado Renesanso dailininkai, kurie tyrinėjo ir kopijavo antikines freskas. Vėlesniais amžiais susidomėjimas šiomis freskomis tik didėjo.
 
XVIII a. aštuntame dešimtmetyje Romos antikvaras Ludovikas Miris (Ludovico Mirri, 1738–1786) pradėjo kasinėjimus buvusių imperatoriaus Nerono rūmų vietoje. 1774 m. jis pakvietė dailininką Pranciškų Smuglevičių ir architektą Vinčencą Breną (Vincenzo Brenna, 1747–1820) nupiešti atrastas antikinio pastato freskas. Piešiant buvo atkurtos ir trūkstamos freskų dalys. Remdamasis dailininkų sukurtais piešiniais, grafikas Markas Karlonis (Marco Carloni, 1742–1796) parengė grafikos darbus, kuriuos atskirame albume „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ (Vestigia delle terme di Tito e loro interne pitture) 1776 m. Romoje išspausdino L. Miris. Iš viso leidinyje publikuoti 59 Aukso rūmų sieninės tapybos vaizdai.

 

Plačiau

Publikuota: 2017-03-06 Atnaujinta: 2017-03-05 23:27
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika