XVI a.
Dramblio kaulas
Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto 1996 m. tyrimai, Vilnius, 1997, radinio inv. Nr. 783.
Konservavo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 365/9985 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Kaulo tyrimą atliko dr. Heidi Luik (Vilniaus universitetas, mokslo projektas „Vilniaus pilių gyventojai XIV– XVIII a. Socialinė struktūra ir kasdienybė zooarcheologijos, archeologijos ir istorijos duomenimis“).
Atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje buvo aptikta daug įdomių kaulinių dirbinių. Kai kurie iš jų pagaminti iš egzotinių medžiagų. Dažniausiai naudota importinė žaliava – dramblio kaulas. Valdovų rūmų aplinkoje daugiausia rasta iš šios medžiagos pagamintų šukų – iš viso 17 vienetų. Vienas dramblio kaulo šukas archeologai aptiko 1996 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietų korpuso bokšte – latrinoje, – kuri XVI a. naudota tiek kaip tualetas, tiek kaip šiukšlių šachta. Dabar sunku pasakyti, ar šukos buvo pamestos, ar išmestos, nes rastas tik jų fragmentas. Likęs dvipusių šukų ilgis – 5,5 cm, plotis – 5,7 cm, o storis – 0,3 cm. Centrinė (1,4 cm pločio) dalis skyrė 2,2 cm ilgio stambesnius retesnius dantukus nuo tokio pat ilgio smulkesnių ir tankesnių. Palei dantelius šukos puoštos arba pažymėtos dviem išilginiais brūkšneliais.
Įdomu tai, kad visos tiek iš dramblio kaulo, tiek iš kitų osteologinių medžiagų pagamintos šukos nepapuoštos. Yra žinoma, kad Europoje jau Viduramžiais dramblio kaulas buvo labai pritaikomas gaminant sudėtingais ornamentais ar mitinėmis scenomis raižytas šukas. Jos dažnai naudotos net liturginėse apeigose. Kaip pavyzdį galime nurodyti XVI a. viduriu datuojamas dramblio kaulo šukas, vaizduojančias Juozapo istoriją, ar XVI a. pradžios šukas, puoštas legendos apie Trajaną siužetu.
Dramblio kaulu vadinamas dramblio ilgųjų priekinių dantų, dažniau įvardijamų iltimis, dentinas. Tai kieta, stangri ir patvari medžiaga, išsiskirianti šviesia spalva: nuo gelsvos iki baltos. Šią žaliavą nesunku mechaniškai apdoroti. Tai lėmė, kad dramblių populiaciją naikinanti medžioklė truko tūkstantmečius. Dramblio kaulas dažniausiai būdavo naudojamas kaip puiki drožybos ir skulptūros medžiaga, gaminant nedidelių matmenų dirbinius, skulptūrėles, įvairių smulkių daiktų elementus (dekoratyvinius dirbinius, dėžutes, įvairių įrankių rankenas). Dramblio iltis vertino tiek menininkai, tiek juos naudojęs visuomenės elitas dėl jų patvarumo, ilgaamžiškumo, ypatingos spalvos, lygaus paviršiaus, faktūros ir blizgesio. Dramblio kaulo drožyba buvo įvairių civilizacijų, tarp jų Egipto, Senovės Graikijos, Romos, ar atskirų šalių, tokių kaip Rusija, Japonija, Kinija, Indija, neatsiejama kultūros ir meno istorijos dalis. Ypač dramblio kaulo dirbiniai buvo vertinami Bizantijos, Gotikos ir Renesanso laikotarpiais. Tačiau dramblio kaulas buvo intensyviai naudojamas iki XX a. pabaigos, kas lėmė dramatišką dramblių populiacijos sumažėjimą. Nuo 1989 m. prekyba dramblio iltimis buvo uždrausta.
Medžiagą parengė Irena Kaminskaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudoti šaltiniai ir literatūra
Espinoza E. O., Mann M.-J. Identification Guide for Ivory and Ivory Substitutes. World Wildlife Fund, TRAFFIC, Washington, 1999.
Little C. T. „Liturgical comb“, in: Mirror of the Medieval World. The Metropolitan Museum of Art, ed. by W. D. Wixom, New York, 1999.
MacGregor A. „Antler, bone and horn“, in: English Medieval Industries. Craftsmen, Techniques, Products, ed. by J. Blair, N. Ramsay, London, 1991, p. 355–378.
http://www.visual-arts-cork.com/sculpture/ivory-carving.htm (žiūrėta 2017-05-08)
https://www.nationalgeographic.org/media/history-ivory-trade/ (žiūrėta 2017-05-08)
