Rašalinė su dangteliu

Aktualu iki 2017-07-09

Aleksandras iš Brešos (Alessandro di Brescia)
Venecija, Italija
Apie 1570–1580 m.
Vario lydinys
Aukštis 21,6 cm, plotis 13 cm, skersmuo 13 cm
Inv. Nr. VR-275
Šią rašalinę 2008 m. kovo 13 d. galerijoje „Blumka Gallery“ (Niujorkas, JAV) būsimam Valdovų rūmų muziejui įsigijo Lietuvos dailės muziejus. 2009 m. gegužės 27 d. eksponatas perduotas Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams.

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose saugoma XVI a. II p. rašalinė yra nuostabus vėlyvojo renesanso stiliaus metalo dirbinys. Rašalinės autorystė priskiriama Aleksandrui iš Brešos (Alessandro di Brescia), tačiau detalesnių žinių apie jo gyvenimą Venecijoje bei kūrybą nėra. Kūrinio pagaminimo laikas (1570–1580), vieta bei stilistika leidžia daryti prielaidą apie sąsajas su Šiaurės Italijos bronzos dirbinių dirbtuvėmis.

Pagal savo paskirtį rašalinė yra gana didelė. Skulptūrinės bei reljefinės jos detalės – sudėtingos plastinės raiškos. Rašalinę sudaro dvi dalys: dangtelis ir indas ant kojelių. Nedidelė indo dalis išdužusi, taip pat yra vienas mažas išdužimas rašalinės indo kaklelyje.

Rašalinės dangtelyje vaizduojama deivė Fortūna, dešiniąja ranka apglėbusi Gausybės ragą. Kairioji ranka sulenkta per alkūnę ir pakelta. Fortūna romėnų mitologijoje – sėkmės ir likimo deivė. Moteris apsirengusi antikinio stiliaus lengvu drabužiu. Autorius ją vaizduoja tarytum žengiančią į priekį. Rašalinės dangtelio plokštuma dekoruota trimis vyrų veidų atvaizdais, tarp kurių įkomponuotos audeklą imituojančios draperijos.

Rašalinės pagrindas gana sunkus, pakeltas ant trijų masyvių, liūto letenas vaizduojančių kojelių. Rašalinės korpusas dekoruotas trimis nuogos moters biustais, o tarp jų įkomponuoti satyrų (?) profilių atvaizdai.

Medžiagą parengė Toma Zarankaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas

Panaudota literatūra
Leithe-Jasper M. Renaissance master Bronzes, Washington DC, 1986, p. 186.
Krahn V. Bronzetti Veneziani, Berlin, 2003, p. 222–223. 

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Stiklinių apyrankių fragmentai

20250519

Stiklo masę išgauti išmokta II tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte ir Artimuosiuose Rytuose. Stikliniams dirbiniams pagaminti reikėjo trijų pagrindinių komponentų – smėlio (silicio dioksido SiO₂), sodos (natrio karbonato Na₂CO₂) ir potašo (kalio karbonato K₂CO₃). Spalvą stiklui suteikdavo įvairių metalų (pavyzdžiui, švino, alavo ir kt.) oksidai. Iš stiklo masės gaminti ne tik indai, bet ir papuošalai. Labiausiai paplitę buvo įvairių spalvų, vienspalviai arba daugiaspalviai, stiklo karoliukai. Taip pat stiklinės apyrankės.
Tyrinėtojai pastebi, kad stiklinės apyrankės buvo paplitusios didelėje Europos dalyje ir būdingos tiek krikščioniškos, tiek pagoniškos, tiek ir musulmoniškos (pavyzdžiui, Pirėnų pusiasalyje) kultūros regionams. Šių dirbinių įvairovė buvo gana didelė. Apyrankių lankeliai – apvalaus, ovalaus, kvadratinio, pusapvalio skersinio pjūvio formos, lygūs, neornamentuoti, tordiruoti arba puošti spalvoto stiklo įvijomis.

 

 

Plačiau

Publikuota: 2017-07-03 Atnaujinta: 2017-06-17 23:32
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika