XV a. pab. – XVI a. pr., ąžuolas
Šulinio gylis apie 230 cm, plotis apie 160 cm
Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Ploto į pietus nuo I oficinos archeologinių tyrimų 2005–2009 m. ataskaita, radinio inv. Nr. 292
Konservavo ir restauravo Deimantė Baubaitė, Tomas Valatkevičius, Dainius Šavelis, Mantvidas Mieliauskas, Andrius Salys, rest. prot. Nr. 780/13204 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje gruntinis vanduo buvo negiliai, todėl bene pagrindinis švaraus vandens rezervuaras buvo šulinys – iš lentų ar rąstų suręsta konstrukcija. Greičiausiai pats svarbiausias šulinys XVI a. yra buvęs Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vidiniame kieme, nes jis buvo pažymėtas Vilniaus miesto plane Georgo Brauno (Georg Braun) ir Franso Hogenbergo (Frans Hogenberg) „Pasaulio miestų atlase“ (Civitates orbis terrarum). Atliekant tyrimus rasta tik jo duobė, apie šulinio konstrukciją duomenų neišliko. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rūsiuose ir šalia kitų pastatų buvo aptikta į žemę įkastų pirminę savo paskirtį atlikusių statinių ar didesnių kubilų (https://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/kubilas#.WfdYpFu0PIU). Kai kurios statinės-vandens rezervuarai buvo tik iš suriesto didesnio medžio žievės gabalo.
Pilies tarnybinės paskirties teritorijoje, netoli medinio pastato, XV a. pabaigoje įrengtas šulinys. Rasta požeminė šulinio dalis buvo devynių rentinių, apie 2,3 m gylio. Šulinio sienos surinktos iš 36 skeltų apie 8 cm storio, apie 30 cm pločio ir 155 cm ilgio lentų, jų galuose kirviu iškirstos įkartos rentiniui suręsti. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rasti šuliniai dažniau buvo pagaminti iš pušies medienos, o šis buvo išskirtinis – iš ąžuolo. Medis nukirstas apie 1485–1490 metus. Šulinys galėjo būti naudojamas maždaug iki 1540 m., kai virš jo buvo sumontuotas kitas drenažo įrenginys – požeminis nuotekų kolektorius (https://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/nuoteku-kolektorius#.WfdphVu0PIU). Į šulinį buvo įkritusios kelios kiek mažesnės pušinės lentos. Gali būti, kad tai suardytos antžeminės šulinio konstrukcijos liekanos.
Iš grunto ištraukta šulinio mediena buvo šlapia, sunki, įgavusi tamsią ąžuolui būdingą spalvą, gana tvirta. Šulinio detalių konservavimas cukrumi truko apie devynis mėnesius. Vėliau medis džiovintas natūraliomis sąlygomis kambario temperatūroje, pridengtas storo popieriaus danga. Restauruojant medienos plyšiai užpildyti klijų ir medienos miltų glaistu, nuspalvintos akvarelės su PVA tempera mišiniu, lentų paviršius padengtas apsaugine danga. Šuliniui eksponuoti pagaminta kiekvieną lentą atskirai laikanti pagalbinė konstrukcija iš milteliniu būdu nudažyto nerūdijančiojo plieno.
Ekspozicijoje pristatomas ir kitas – sodo priežiūrai skirtas – šulinys (https://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/sulinys#.WfdZw1u0PIU).
Medžiagą parengė Gintautas Striška
Fotografai Mindaugas Kaminskas, Vytautas Abramauskas
Panaudoti šaltiniai ir literatūra
Baubaitė D. „Archeologinių medinių radinių konservavimas maistiniu cukrumi“, in: Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai, sud. A. Puškorius, Vilnius, 2011, p. 8–9.
Baubaitė D., Kaminskaitė I. „Vilniaus Žemutinės pilies archeologinės medienos tyrimai ir išsaugojimo perspektyvos“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste, sud. V. Dolinskas, D. Steponavičienė, Vilnius, 2009, p. 97–113.
Pukienė R. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologinės medienos dendrochronologiniai tyrimai: medžių rievių chronologijos 2008 m. variantas. Ataskaita, Vilnius, 2008, p. 46–50, LDKVR mokslinis archyvas, b. GTA-21.
Urbanavičius V. „Šuliniai ir vandentiekis“, in: Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rezidencija Vilniuje, sud. V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 160–162.
Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1990–1993 metų tyrimai), t. 3, Vilnius, 1995, sud. V. Urbanavičius, A. Tautavičius.
