XVI a. I p.
Oda
Matmenys: aukštis – apie 5,5 cm, pado ilgis – 23 cm, plotis – 8 cm
Steponavičienė D. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 metais, radinio inv. Nr. 899, 1191, 1677, 1690.
Restauravo Jurgita Kalėjienė, rest. prot. Nr. 479/14018 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Odos paviršiaus morfologinius tyrimus atliko Jurgita Kalėjienė, tyrimo Nr. ORN-19 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Siūlų pluošto morfologinius tyrimus atliko Medeina Steponavičiūtė, tyrimų Nr. KM-32, 34 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Klepės – tai įsispiriami bateliai, neturintys užkulnio, dengiantys tik priekinę pėdos dalį. Manoma, kad klepės Europoje imtos avėti XIV a. pabaigoje, kryžiaus žygių metu nusižiūrėjus į panašaus tipo Rytų kraštų apavą. Ilgą laiką pagrindinė klepių funkcija buvo apsauginė. Dėl šios priežasties dažniausiai jos turėdavo storesnį nei kitokių tipų apavas padą, sudarytą iš kelių sluoksnių odos, ar platformą iš medienos. Tai buvo antbačiai, avėti ant jautresnės avalynės ir saugoję ją nuo drėgmės ir purvo. Storas padas kaip izoliacinis sluoksnis taip pat saugojo pėdas nuo šalčio. Klepės būdavo avimos tiek lauke, tiek patalpose. XVII a. imtos siūti puošnios klepės su pakulnėmis, jos atliko labiau kambarinių šlepečių funkciją. Tačiau tarp žemesnių socialinių sluoksnių iki pat XIX a. jos vis dar buvo labai populiarus kasdienis apavas, kurį patogu greitai apsiauti einant į lauką ir nusimesti žengiant į patalpų vidų.
Pristatomos klepės detalės buvo rastos kartu su gausybe kitokios avalynės detalių bei jų fragmentų 1996 m. atliekant Valdovų rūmų pietų korpuso latrinos archeologinius tyrimus. Ši klepė datuojama XVI a. I puse. Ji pasiūta iš storos ir tvirtos galvijų odos. Detalėms susiūti naudotas augalinis pluoštas, greičiausiai linas. Klepė turėjo platformą, pagamintą iš kamščiamedžio arba kitokios medienos, kuri, deja, neišliko. Visa šio dirbinio konstrukcija ir panaudotos medžiagos patvirtina tokio apavo apsauginę paskirtį.
Klepė su praplatinta noselės dalimi buvo itin madinga detalė XVI a. I pusėje. Manoma, kad tokia avalynės mada gimė XV a. pabaigoje Vokietijos žemėse, netoli Austrijos sienos: vietoj smailios ir ilgos noselės imta avėti avalynė su labai plačiu priekiu. Ši mados tendencija greitai pasklido visoje Europoje. Jos išplitimas siejamas su vokiečių landsknechtais, samdiniais pėstininkais, XVI a. I pusėje kovojusiais daugelyje Europos karinių kampanijų. Gali būti, kad jie atnešė šią madą ir į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją.
Medžiagą parengė Jurgita Kalėjienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra
Ceynowa B., Trawicka E. Każdy krok zostawia ślad. Obuwie historyczne ze zbiorów Muzeum Archeologicznego w Gdańsku. Every Step Leaves a Trace. Historical Footwear from the Collection of Archeological Museum in Gdańsk, Gdańsk, 2016.
Goubitz O., van Driel-Murray C., Groenman van Waateringe W. Stepping Through Time. Archaeological Footwear from Prehistoric Times until 1800, Zwolle, 2007.
Guzevičiūtė R. Tarp Rytų ir Vakarų. XVI–XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai, Vilnius, 2005.
Puškorius A. „Senojo odinio apavo terminija“, in: Lietuvos archeologija, t. 30, Vilnius, 2007, p. 229–256.
