XVI a. pab. – XVII a. pr.
Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vakarinio korpuso ir jo prieigų 2004 m. archeologiniai tyrimai, radinio inv. Nr. Kr11
Restauravo Alvyra Mizgirienė, rest. prot. Nr. 9/528 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Dar Renesanso laikotarpiu keramikos mene įsitvirtinusi majolikos dekoravimo technika XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje buvo plačiai paplitusi ir mėgstama. Šios technikos paslaptis – alavo oksidu drumstos ir kitų metalų oksidais dažytos neskaidrios glazūros. Alavo oksidas joms suteikia baltą matinę spalvą, o metalų oksidai nulemia spalvos pobūdį ir intensyvumą. Majolikos techniką apie 1200 m. iš islamiškojo pasaulio perėmė Italijos meistrai, per kelis šimtmečius jie ją ištobulino iki itin aukšto meninio lygio, tad šių laikų menotyrininkai XVI a. italų majolikai skiria atskirą vietą Renesanso mene.
XVI a. vidurinė klasė ėmė kopijuoti aukštuomenės kasdienį gyvenimą, tad dailiai ornamentuotos ir spalvingos keramikos paklausa sparčiai padidėjo. Tuo metu majolikos gamybos centrai pradėti kurti ir Nyderlandų, Anglijos, Vokietijos teritorijose. Nors majolikos gamyba padidėjo, pati keramika supaprastėjo – Europoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atsirado lokalių keramikos puošybos variantų.
2004 m. per archeologinius tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vakarinio korpuso rūsyje rasta majolikos lėkštė skiriasi nuo daugelio kitų tos pačios grupės radinių. Ją sunku priskirti konkrečiam keramikos stiliui. Pagal glazūrą (balta pagrindo glazūra ant raudono molio, ornamentas – iš spalvotų glazūrų) lėkštė galėtų būti priskiriama Šiaurės Europos majolikos grupei, tačiau išskirtinumo šiam indui suteikia neįprastas ornamentas – puošybos schematiškumas, jo išdėstymas lėkštės atkraštėse būdingas XVI–XVII a. Vakarų Europoje paplitusiai Veros (Werra) stiliaus keramikai (vok. Werrakeramik). Vienas didžiausių tokios keramikos gamybos centrų buvo Vokietijoje – Veros, Fuldos ir Vėzerio upių baseinų gyvenvietėse. Veros (Werra) keramikos lėkščių ir dubenų puošyboje vyrauja koncentrinės juostos, bangos, susisiekiantys pusapskritimiai ir su jais derinami augaliniai motyvai.
Veros (Werra) stiliaus XVII a. pradžios lėkštė
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vakarinio korpuso rūsyje rastos lėkštės ornamentas panašus į Veros (Werra) stiliaus lėkštės iš Klaipėdos ornamentą (Daržų g. 9, 2005 m. archeologiniai tyrimai, tyr. R. Jarockis, saugoma Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, GEK 76331/195) (3 pav.).
Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje esanti lėkštė žavi idealiu šių dviejų keramikos tipų deriniu. Meistriškai nužiesta indo forma, kruopščiai atliktas ornamentas, atsargiai padengtos glazūros rodo, kad lėkštė nebuvo skirta paprasto miestiečio indaujai. Nors ir puošta liaudiškais motyvais, ji galėjo priklausyti ir rūmų dvariškiui.
Medžiagą parengė Sigita Venckūnienė
Fotografai Vytautas Abramauskas (1, 2), Remigijus Treigys (3)
Panaudota literatūra
Klaipėdos pilies ir senamiesčio buitinė keramika. XIV a. vid. – XIX a., sud. R. Songailaitė, L. Rutkaitienė, Klaipėda, 2010.
Strazdas D. Vilniaus gotikos ir renesanso keramika, Vilnius, 2011.
Thornton D. „Maiolica Production in Renaissance Italy“, in: Pottery in the Making. World Ceramic Traditions, eds I. Freestone, D. Gaimster, London, 1997, p. 116–121.
Wilson T. Maiolica, Oxford, 2003.
