Apie 1585–1595 m., Jakobo Kocho II (Jacob II Koch, 1572–1619) dirbtuvė, Niurnbergas, Vokietija
Alavas, liejimas
Skersmuo 45 cm
Inv. Nr. VR-347
Eksponatą 2008 m. birželio 23 d. antikvariate „Kunsthandel Oskar Ruff“ (Štutgartas, Vokietija) būsimam Valdovų rūmų muziejui įsigijo Lietuvos dailės muziejus. 2009 m. gegužės 27 d. jis perduotas Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams
Žinios apie alavo liejikus vienijančias organizacijas, gaminusias įvairius buities daiktus, siekia X amžių. Praturtėjus miestiečiams, XVI a. antroje pusėje išpopuliarėjo dekoratyviniai alaviniai indai. Jie neatliko jokios praktinės funkcijos, turėjo tik puošybinę paskirtį. Pradėti lieti Prancūzijoje, o vėliau paplito ir visoje Europoje. XVII a. itin išpopuliarėjo Niurnberge (Vokietija). Alavas buvo labai patrauklus, nes panašus į sidabrą, žemos lydymosi temperatūros, lyginant su sidabru, ir juo buvo galima padengti kitus metalus. Tačiau baltasis alavas esant 13 laipsnių temperatūrai virsta pilkuoju ir darosi itin trapus. Dėl šios savybės alavinių dirbinių nėra daug išlikę.
Lėkštės centre esančiame apskritime pavaizduota moters, dešinėje rankoje laikančios taurę, kairėje – ąsotį, figūra. Abipus jos galvos įkomponuoti žodžiai TEMPE-RANTIA. Tai vienos iš keturių didžiųjų dorybių – susivaldymo (lot. Temperantia) – alegorija. Jos vardu vadinami šios lėkštės modeliai. Minėtos dorybės alegorija dažniausiai vaizduojama kaip moteris, pilanti skystį iš vieno indo į kitą, t. y. vyną skiedžianti vandeniu. Mat Viduramžiais susivaldymas sietas su susilaikymu nuo alkoholio. Centrinę figūrą supa keturi ovalūs medalionai, kuriuose įkomponuotos figūros, ovalai atskirti kariatidėmis. Kiekvieno ovalo apatinėje dalyje matomi žodžiai, atskleidžiantys vaizduojamos figūros personifikaciją: AQVA (vanduo), IGNIS (ugnis), AER (oras) ir TERRA (žemė). Lėkštės pakraščius puošia aštuoni medalionai su figūromis ir apačioje nurodytais įrašais, juose vaizduojami septyni laisvieji menai ir jų globėja deivė Minerva: MINERVA, GRAMMATIG (gramatika), DIALEGTA (dialektika), RHETORICA (retorika), MUSICA (muzika), ARITHMETICA (aritmetika), GEOMETRIA (geometrija) ir ASTROLOGIA (astrologija).
Nuo dekoratyvinių alavinių indų neatsiejamas Fransua Brijo (François Briot, 1550–1616). Prancūzų dailininkas, norėdamas išvengti religinio persekiojimo, persikėlė į Vokietiją, 1580 m. įstojo į Šv. Eligijaus cechą. F. Brijo priklausė alavo liejimo cechui, tačiau gamino tik liejimo formas ir modelius. Iš visų dailininko darbų žymiausias kūrinys – lėkštė Temperantia. Prie jos priderintas ir ąsotis, dekoruotas alegorinėmis dorybių (tikėjimo, vilties ir meilės) figūromis. Šis apie 1585–1590 m. sukurtas rinkinys meistrui atnešė didelę šlovę. Lėkštės ir ąsočio komplektas atsidūrė privačiose kolekcijose, taip pat buvo kopijuojamas kitų meistrų (daugiausia Niurnbergo). Du žymiausi meistrai, naudoję F. Brijo sukurtus lėkštės ir ąsočio modelius, buvo Kasparas Enderlainas (Caspar Enderlein, 1560–1633) ir Jakobas Kochas II (Jacob II Koch, 1572–1619). Žinoma, kad abu kurį laiką dirbo kartu. Lėkštės kopijas gaminęs K. Enderlainas pelnė ne mažesnę šlovę nei jos originalo autorius. Jis imitavo ir F. Brijo ženklą, lygiai taip pat lėkštės dugne spaudė savo atvaizdą profiliu ir įrašą su savo vardu SCVLPEBAT CASBAR ENDERLEIN. Kartais K. Enderlainas kūrinius ženklindavo savo inicialus nurodydamas formoje. Valdovų rūmų turimoje lėkštėje inicialai CE (Caspar Enderlein) matomi prie figūros, vaizduojančios geometrijos personifikaciją. Lėkštės dugne yra meistro J. Kocho II ženklas – rožė su karūna, abipus jos inicialai IK (Jacob II Koch). Greta meistro ženklo matomos raidės IG greičiausiai nurodo savininko inicialus. F. Brijo sukurtos dirbinių formos su nedideliais pakeitimais plito visoje Europoje. Todėl šiandien muziejuose ir privačiose kolekcijose esantys lėkštės Temperantia modeliai pagaminti iš įvairių medžiagų – alavo, sidabro ir net fajanso. 1864 m. pagal F. Brijo lėkštės Temperantia pavyzdį įmonė Elkington and Co. pagamino trofėjų, skirtą Vimbldono teniso turnyro (Jungtinė Karalystė) moterų vienetų varžybų nugalėtojoms, apdovanojimas teikiamas ir šiandien.
Ne visos ant lėkštės vaizduojamos figūros geros būklės, tačiau sunykusias dalis padeda rekonstruoti analogiškos lėkštės. Medalione su Minerva peizažas sunykęs antrame plane, matyti tik pastato fragmentai, moteris pavaizduota priklaupusi ant dešinio kelio, dešinėje rankoje laikanti skydą, priešais padėta knyga, ant jos – pelėda. Medalione su gramatikos personifikacija peizažo beveik neįmanoma įžiūrėti, moters figūra, kaip ir abėcėlė, į kurią ji remiasi, sunykusi, o jos rankoje laikomas fontanas neįžiūrimas. Medalione su dialektikos personifikacija raktus laikančios moters figūra stipriai sunykusi, kiek ryškesnis antrame plane pavaizduotas statinys. Medalione, vaizduojančiame retorikos personifikaciją, ryškiau matyti tik moters, laikančios liepsnojančią širdį, figūra ir priešais padėta knyga, o peizažas ir užrašas sunykę. Medalione su muzikos personifikacija pavaizduota ant kelių klūpinti moteris su liutnia dešinėje rankoje, priešais ją stalelis su vaza ir atverstu sąsiuviniu, analogiškose lėkštėse aiškiai matomos ir sąsiuvinyje pavaizduotos natos. Medalionas su aritmetikos personifikacija, kaip ir dalis medalionų, sunykęs, užrašo po figūra neįmanoma perskaityti, fone turėjęs būti jūrų peizažas neįžiūrimas, pagrindinė figūra – moteris, atsirėmusi į lentelę su skaičiais, kairėje rankoje laikanti laikrodį, prie jos kojų pavaizduoti smėlio laikrodis ir kompasas. Kiek ryškesnis medalionas, vaizduojantis geometrijos personifikaciją. Jame alegorinė moters figūra, kaip ir kituose medalionuose, įkomponuota peizažo fone. Moteris laiko matavimo prietaisus: kairėje rankoje skriestuvą, o dešinėje – kampainį. Už figūros nugaros pavaizduotas stačiakampis su inicialais CE (Caspar Enderlein). Medalione su astrologijos personifikacija peizažo fone vaizduojama prigulusi moteris, kairėje rankoje laikanti kvadrantą, ant stalo – sferinis žemės ir dangaus modelis, greta jo smėlio laikrodis.
Medžiagą parengė Rita Lelekauskaitė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Panaudota literatūra
Demiani H. Franc̜ois Briot, Caspar Enderlein und das Edelzinn, Leipzig, 1897.
Die deutschen Zinngießer und ihre Marken, Bd. 2: Nürnberger Zinngiesser, hrsg. von. E. Hintze, Leipzig, 1921, S. 40, 46–49, Kat. Nr. 153, 161.
Haedeke H.-U. Metalwork (ser. The Universe Social History of the Decorative Arts), London, 1970, p. 178–186.
Indriulaitytė R. „Vilniaus alavo liejikų cechas XVI–XIX a. istorija ir veikla“, in: Menotyra, 1996, Nr. 2, p. 14–25.
Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, Vilnius, 1997, p. 292.
North A. Pewter at the Victoria and Albert Museum, London, 1999, p. 17–20, 61–63.
Scholten F. European Sculpture and Metalwork in the Robert Lehman Collection, New York, Princeton, 2011, p. 234–236, Cat. No 223–224.
