XV a.
E. Ožalas. Vilniaus žemutinės pilies teritorija. Vakarinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai 2007–2010 m., radinio inv. Nr. M 575.
Konservavo Rima Niunkienė, rest. prot. Nr. 906/12257 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai).
Pentinas – raitelio atributas. Jis tvirtinamas odiniu dirželiu prie raitelio apavo ir yra skirtas žirgui valdyti ar paraginti.
Ankstyviausi duomenys apie Vakarų Europoje naudotus pentinus siekia V a. pr. Kr. Rytų Europoje duomenų apie juos atsiranda III–IV a. Pentinai išplito Viduramžiais, kai tapo privalomu raitelio atributu. Išskiriami keli pentinų tipai. Jie įvairuoja priklausomai nuo raitelio – kario specializacijos, pentino ekipuotėje pritaikymo tam tikrai kovinei taktikai, taip pat atitinkamai nuo raitelio sėdėsenos ant žirgo ir jojimo būdo.
2009 m. tyrinėjant Valdovų rūmų vakarinio korpuso prieigų teritoriją, plote į šiaurę nuo M 23 (mūro Valdovų rūmų šiaurinio korpuso išorėje, datuojamo XIV a. vid.), raudono molio su griuvenomis, akmenimis ir kokliais sluoksnyje, datuojamame XV a., aptiktas pentinas su žvaigždute. Pentinas geležinis, su alavo danga (atlikus cheminius tyrimus, aptikti jos likučiai).
Pentino lankelis yra netaisyklingo trikampio skerspjūvio, žiūrint iš viršaus – „U“ formos. Profilis nežymiai išlenktas puslankiu, žvaigždutė nukreipta į viršų. Lankelio galai išplatinti į stačiakampio formos plokšteles. Kiekvienoje iš jų yra po dvi vertikaliai išdėstytas skylutes pentino dirželiui įverti. Dešinėje lankelio pusėje išlikusi „D“ formos sagtelė, prie lankelio plokštelės pritvirtinta metaline kojele su kabliuko pavidalo kilpele. Pentino lankelio ilgis – 9,5 cm, plotis – 9,8 cm. Stačiakampių plokštelių ilgis – 2 cm, plotis – 1 cm, skylučių skersmuo – 0,5 cm. Sagtelės skersmuo yra apie 2,5 cm, kojelės ilgis – 3,5 cm. Žvaigždutės skersmuo – apie 2,5 cm, spygliukų ilgis – apie 1,5 cm. Išlikę 5 spygliukai iš 6 (?).
Pentinai su žvaigždute vietoj spyglio buvo pradėti naudoti siekiant apsaugoti žirgą nuo traumų. Žvaigždutė padėdavo (su)valdyti žirgą, bet sykiu ir saugodavo nuo sužalojimų. Ankstyviausiems šio tipo pentinams būdinga žvaigždutė su 6 spygliais. Vėlyvesnių laikotarpių atmainose žvaigždutės turėdavo net iki 24 spyglių.
Manoma, kad pentinai su žvaigždute Anglijoje pasirodė XIII a. antroje pusėje, Prancūzijoje – XIII a. viduryje, Vokietijoje – maždaug 1265–1291 m., Švedijoje – 1257–1311 m., Lenkijoje – XIII a. paskutiniame ketvirtyje, Čekijoje – XIII a. pabaigoje.
Lietuvoje pentinų su žvaigždute aptikta XIII–XIV a. degintiniuose kapinynuose (pvz., Bedugnės kapinyne, Trakų r.), XIV a. piliaviečių sluoksniuose (pvz., Punios piliakalnyje, Alytaus r.; Kernavės Mindaugo sosto piliakalnyje, Širvintų r.). Tokio tipo pentinų rasta taip pat ir XV a. kapinynuose (pvz., Arglaičių kapinyne, Raseinių r.; Griežės kapinyne, Mažeikių r.).
Raitelis, prie kurio apavo pritvirtintas pentinas su žvaigždute, vaizduojamas ant Jogailos antspaudo, datuojamo 1382 m. Taip pat – ir ant gotikinių, XV a. viduriu datuojamų koklių, rastų Vilniaus Žemutinėje pilyje.
Iš archeologinės medžiagos žinomi tiek itin puošnūs (auksuoti, sidabruoti, inkrustuoti), tiek paprastesni (geležiniai, dažnai su alavo danga) pentinai. Manytina, kad pastarieji naudoti jojant, kovos metu, o puošnieji buvo skirti reprezentacijai (kaip paradinio, proginio kostiumo sudedamoji dalis). Būta ir vaikiškų pentinų. Tai leidžia kalbėti apie karių rengimą nuo pat mažumės, taip pat ir apie aukšto socialinio statuso asmenų palikuonių reprezentacinį kostiumą, atkartojantį suaugusiųjų. Plačiau apie Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje rastą vaikišką pentiną: https://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/vaikiskas-pentinas.
Medžiagą parengė Dovilė Urbonavičiūtė-Jankauskienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkė Gintarė Kaluškevičiūtė
Naudota literatūra
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje, Vilnius, 2010.
Ožalas E., Zaveckienė E., „XV a. gotikiniai plokštiniai kokliai ir jų radimvietės Vilniaus Žemutinėje pilyje“, in: Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae / Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronika / Chronicle of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, t. 2, sudarytojas G. Striška, Vilnius, 2011, p. 328–347.
Petrauskas G., Laidosena Viduramžių Lietuvoje: mirusiųjų deginimo paprotys. Daktaro disertacija, Vilnius, 2017.
Rimša R., Heraldika: iš praeities į dabartį, Vilnius, 2004.
Svetikas E., Žalgirio epochos lietuvių ir žemaičių karių kapai su ginklais, Vilnius, 2011.
Volkaitė-Kulikauskienė R., Punios piliakalnis, Vilnius, 1974.
Кирпичников А. Н., Снаряжение всадника и верхового коня на Руси IX–XIII вв. Свод археологических источников, выпуск Е1-36, Ленинград, 1973.
