Princo Jono Kazimiero Vazos portretas

Princo Jono Kazimiero Vazos portretas
Aktualu iki 2020-04-05

Peteris Dankersas (Pieter, Peeter Danckers de Rij, 1605–1660)
Apie 1640 m.
Medis, aliejinė tapyba
Matmenys: 45 x 34,7 cm
Nr. GEK-1716
2018 m. padovanojo Donatas Januta (JAV)

Paveiksle pavaizduotas Jonas Kazimieras Vaza, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos (1587/1588–1632) ir Konstancijos Habsburgaitės (1588–1631) sūnus. Lengvabūdiškas (tuo metu dar princo) žvilgsnis puikiai atspindi nepaprastai margą asmenybę. Jonas Kazimieras gimė Krokuvoje ir nuo vaikystės buvo auklėjamas katalikiška dvasia. Ne itin domėjosi mokslais, tačiau jau jaunystėje mokėjo lotynų, vokiečių, italų ir prancūzų kalbas. 1632 m. po tėvo mirties buvo pasirengęs tapti Lenkijos ir Lietuvos valdovu tuo atveju, jeigu jo brolis Vladislovas būtų karūnuotas Švedijos karaliumi. Vis dėlto, pastarajam tapus Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1632–1648), jį parėmė, o netrukus dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę. 1635 m. kaip imperatoriaus pulkininkas dalyvavo Trisdešimties metų kare Vokietijos ir Prancūzijos pasienyje. 1637 m. vyko į Vieną, kur Vladislovo Vazos įgaliotas dalyvavo jo vedybose su Cecilija Renata Habsburgaite (1611–1644) ir kartu su būsima valdove atvyko į Lenkiją. Po metų išvyko į Ispaniją, kur planavo tapti Ispanijos admirolu bei Portugalijos vicekaraliumi. Tačiau dėl tarp Ispanijos ir Prancūzijos vykusio karo 1638 m. gegužės mėnesį buvo suimtas ir kalintas netoli Paryžiaus, tik 1640 m. paleistas, grįžo į Abiejų Tautų Respubliką. 1642 m. kelionėje į Bavariją Jonas Kazimieras lydėjo savo seserį Ona Kotryną Konstanciją, kuri Varšuvoje ištekėjo už Pfalco–Noiburgo hercogo Filipo Wilhelmo (Philip William). Jau po metų išvyko į Italiją, Lorete įstojo į Jėzuitų ordiną ir net gavo kardinolo titulą. Tačiau jau 1645 m. paliko ordiną, o po trejų metų, sužinojęs apie brolio Vladislovo mirtį, grįžo į Krokuvą, ten 1648 m. rugsėjo 20 d. buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (1648–1668), netrukus karūnuotas, vedė mirusio brolio antrąją žmoną Liudviką Mariją Gonzagą (Ludwika Maria Gonzaga de Nevers, 1611–1667). Du dešimtmečius Jonas Kazimieras Vaza valdė sudėtingomis sąlygomis. Beveik nuolat vyko įvairūs kariniai konfliktai, galiausiai valdovo ir didikų susipriešinimas 1668 m. baigėsi abdikacija. Atsisakęs sosto, Jonas Kazimieras išvyko gyventi į Prancūziją, o karalius Liudvikas XIV jam skyrė išlaikymą, kurį garantavo šešių abatijų pajamos. Gyvendamas Prancūzijoje, Jonas Kazimieras Vaza domėjosi Abiejų Tautų Respublikos reikalais, susirašinėjo su didikais ir, manoma, sužinojo apie Podolės Kameneco užėmimą. 1672 m. jis sunegalavo ir mirė. Iš pradžių buvo palaidotas Nevere, o po ketverių metų palaikai iškilmingai perlaidoti Krokuvos katedroje. Jono Kazimiero Vazos širdis iki šiol yra Paryžiaus Sen Žermen de Prė (Saint-Germain-des-Prés) bažnyčioje.

Portreto autoriumi laikomas Amsterdame gimęs dailininkas Peteris Dankersas (Pieter, Peeter Danckers de Rij, 1605–1660), jis apie 1638 m. atvyko į Respubliką ir nutapė valdovų, jų šeimos narių bei kai kurių didikų portretus. Taip pat menininkas su italų architektu Džovaniu Batista Džisleniu (Giovanni Battista Gisleni, 1600–1672) dekoravo Varšuvos karališkosios pilies marmurinį kambarį. Remiantis nežinomo autoriaus parašyta biografija, P. Dankersas žuvo užpultas plėšikų netoli Rūdninkų, tačiau tikėtinesnė versija, kad dailininkas mirė Amsterdame, kur 1660 m. gruodžio 15 d. buvo palaidotas Westerkerk bažnyčioje.

Medžiagą parengė Dalius Avižinis
Fotografas Mindaugas Kaminskas

Panaudota literatūra
Batowski Z. „Danckers de Rij“, in: Polski słownik biograficzny, t. 4, Kraków, 1938, s. 401.
Czapliński W. „Jan II Kazimierz“, in: Polski słownik biograficzny, t. 10/3, z. 46, Wrocław–Warszawa–Kraków, 1963, s. 410–413.
Paknys M. „Danckers de Rij Pieter“, in: Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1, sudarytoja ir atsakomoji redaktorė A. Paliušytė, Vilnius, 2005, p. 93–94.
Wójcik Z. Jan Kazimierz Waza, Wrocław–Warszawa–Kraków, 2004, s. 26–27.
„Pieter Danckerts“, in: rkd.nl, https://rkd.nl/en/explore/artists/19921 [žiūrėta 2020-12-03].

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Knyga „Bartoli commentaria in primam digesti novi partem doctilis vire domino Petri Pauli Parisii cardinalis admodum reverendi non paucis additionibus nuper illustrata acuratesque castigata“

Knyga „Bartoli commentaria in primam digesti novi partem doctilis vire domino Petri Pauli Parisii cardinalis admodum reverendi non paucis additionibus nuper illustrata acuratesque castigata“

20260413

XIV a. Italijoje ir Prancūzijoje susiformavo postglosatorių, arba komentatorių, pasaulietinė teisės mokykla, kurios atstovai buvo XII–XIII a. veikusios glosatorių mokyklos pasekėjai. Šios mokyklos atsiradimas susijęs su Romos teisės atgimimu Viduramžiais ir Digestų, arba Pandektų, rinkinių atradimu. Glosatoriai tyrinėjo romėnų civilinės teisės veikalus ir pildė juos glosomis (paaiškinimais, pastabomis), komentavo ir interpretavo teisines sąvokas bei principus. Postglosatoriai glosų jau neberašė, bet sistemiškai ėmėsi tirti visą teisės akto turinį, o ne tik pavienes jo sąvokas, rašė išsamius komentarus ir remdamiesi Aristotelio tekstais, ir taikydami kitus scholastinius metodus.
Bartolas de Sasoferatas buvo vienas žymiausių Viduramžių postglosatorių, davęs vardą visai Romos pasaulietinės teisės komentatorių mokyklai – bartolistams. Jis buvo Perudžos ir Bolonijos universitetų auklėtinis, Pizos ir Perudžos universitetų teisės profesorius, civilinės teisės specialistas, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV (1316–1378, valdė 1355–1378) patarėjas.

 

 

Plačiau

Publikuota: 2020-03-30 Atnaujinta: 2020-03-27 15:42
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika