XIV a. pab. – XV a. I p.
Aukštis 1,3 cm, skersmuo 1,7 cm, svoris 15,88 g
Vario lydinys, geležis (?)
Blaževičius P., Bugys P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų 2006–2008 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 865.
Restauravo Rima Niunkienė, rest. prot. Nr. 532/6006 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Vilniuje, Lietuvos sostinėje ir pagrindiniame šalies ekonominiame centre, XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje vykusi prekyba atspindėjo ne tik ekonominio gyvenimo realijas, bet ir paties miesto modernėjimo pradžią ir artėjimą prie Vakarų Europos kultūrinės erdvės. Pirklių luomo susiformavimą lėmė atsiradęs natūralus tarpininkavimo tarp visuomenės ir profesionalių amatininkų luomo bei užsienio prekių poreikis. Profesionali prekyba buvo būtina miesto raidai ir ekonomikai palaikyti. Iki šiol labai mažai žinoma apie aptariamu laikotarpiu vykusią prekybą (tiek vietinę, tiek su užsienio šalimis), pirklių naudotą darbo inventorių, prekybos kelius, kurie neabejotinai turėjo įtakos prekybos vietų nusistovėjimui, prekių transportavimo kelių tinklo formavimuisi, muitų sistemai ir kt. Iš rašytinių šaltinių žinome apie XV a. antroje pusėje atvykėlių pirklių prekybos Vilniuje teisių suvaržymo pradžią. Vilniaus miestiečiai nuolat skundėsi pirkliais iš užsienio. Šiuo laikotarpiu Vilniaus pirkliai plėtojo prekybinius santykius su Antverpeno, Revelio, Prahos, Niurnbergo, Maskvos ir Konstantinopolio miestų pirkliais.
Pirklių darbo inventorių sudarė įvairios darbo priemonės, palengvinančios ir padedančios atlikti prekybos funkcijas. Lietuvoje naudotos darbo priemonės iki pat XIV a. nesiskyrė nuo kitų šalių naudoto inventoriaus. Prie prekybos priemonių priskiriamos svarstyklės, svareliai, spaudai, skaičiavimo žetonai, taip pat ir prekėms gabenti skirti vežimai arba laivai. Iš istoriografijos yra žinoma, kad pirklių luomas Lietuvoje pradėjo formuotis XIII a. pabaigoje – XIV amžiuje. Tačiau neabejojama, kad prekyba užsiimančių bendruomenių narių būta ir anksčiau.
Vilniuje vykusią Lietuvos diduomenės poreikiams tenkinti skirtą ekonominę veiklą Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje iš dalies padeda atkurti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų aplinkoje aptinkami su prekyba susiję radiniai. Čia surastas vario lydinio svarelis. Jis suploto rutulio formos, abiejose dirbinio plokštumose įmuštas ženklas – dvi statmenai susikertančios linijos – kryželis. Svareliai, aptinkami Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, datuojami XIV a. pabaiga – XVII amžiumi.
Svarelis – mažas svarmuo, naudojamas nedideliam medžiagos kiekiui pasverti. Svarstyklės ir svareliai Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse šalyse, atsiranda X a. pabaigoje kartu su sidabro lydiniais. Išplinta Vakarų Lietuvoje XI–XII a., prie pagrindinio prekybos kelio – Baltijos jūros. Daugiausia svarelių pavyzdžių yra iš Palangos kapinyno, Laivių, Stragnų. Dauguma aptiktų X–XIII a. svarelių yra geležiniai, padengti plonu žalvario sluoksniu. Kartais jo funkciją atstodavo pasaginės segės galvutė. Vyravo dvigubo nupjauto kūgio ir statinaitės formų svareliai, dažnai ornamentuoti taškais (taškų skaičius paprastai svyruodavo nuo 1 iki 8), trikampiais ir dviem statmenai susikertančiomis linijomis – kryželiais. Panašiais ženklais svareliai buvo ornamentuojami iki pat XIV a. ir vėliau. Pastebima, kad svarbiausia yra ne svarelių forma ir puošyba, o jų svoris.
Vilniaus Žemutinėje pilyje surastas svarelis jau yra lengvesnis už X–XIII a. naudotus svarelius. Taip nutiko todėl, kad ilgainiui pasikeitė sveriamieji objektai ir jų vertė. Pirmieji svareliai buvo skirti sverti sunkius sidabro lydinius, jų dalis, kapotų monetų dalis ir sidabro laužą. Nuo XIV a. pradžios pirkliai su lengvesniais svareliais pradėjo sverti smulkesnes monetas. Aptariamu laikotarpiu kito ne tik svarelių svoris, bet ir jų forma bei žymėjimas. Vilniuje naudoti tiek vietoje gaminti, tiek importiniai svareliai. Neatmestina prielaida, kad XIV a. pabaigoje atsiradę vietoje padaryti alavo ir švino svareliai imitavo profesionalių amatininkų dirbtuvėse gamintus svarelius, šie svareliai buvo naudojami, o ir galėjo būti gaminami ir pačioje Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijoje. Prie importinių svarelių priskiriami keturkampio ir apskritimo formos svarsčiai, jie gaminti liejimo būdu, aukštos kokybės, žymėti ženklais. Galima manyti, kad kai pirkliams pritrūkdavo brangesnių importinių svarelių arba jie juos pamesdavo ir kad nereikėtų pirkti naujų svarelių, dažnai būdavo naudojami vietinės gamybos, prastesnės kokybės ir neornamentuoti svareliai.
Svareliai padeda nustatyti šalyje naudotą svorio matų sistemą. Priklausomai nuo to, su kuriomis šalimis buvo palaikomi prekybiniai ryšiai, būdavo naudojama tų kraštų svorio matų sistema. Iš istoriografijos žinoma, kad visame Rytų Baltijos regione naudota ne tik skandinaviškoji svorio matų sistema, kurios pagrindas buvo markė, bet ir rytietiška svorio matų sistema, kurios pagrindą sudarė sidabrinis arabų dirhamas. Apibendrinant galima teigti, kad Baltijos regione formavosi bendra svorio matų sistema, turinti kelių kaimyninių regionų prekybos sistemų bruožų.
https://www.metmuseum.org/art/collection/search/459052
https://www.flickr.com/photos/hen-magonza/22474143088
Medžiagą parengė Giedrė Liekytė-Zarembienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Kaplūnaitė I. XIV a. pab. – XVII a. vid. prekyba Vilniuje archeologijos duomenimis. Magistro baigiamasis darbas, Vilnius, 2007.
Kiaupa Z. „Svečių (pirklių) teisė Vilniuje XV a. – XVI a. pr.“, in: Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai (A serija), t. 4 (85), Vilnius, 1983.
Кяупа З., Кяупене Ю. „Европейские контакты купцов Вильнюса в XV–XVI вв|“, in: Цивилизация Северной Европы, Москва, 1992.
Kuncienė O. „Prekybiniai ryšiai IX– XIII amžiais“, in: Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I–XIII a. Vilnius, 1972.
Kuncienė O. „Prekyba“, in: Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje, t. 2, Vilnius, 1981.
Kuncienė O. „Seniausios (X–XIII a.) svorio matų sistemos Lietuvoje klausimu“, in: Mada, 1966, t. 2.
Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1990–1993 metų tyrimai), sudarytojas V. Urbanavičius, t. 3, Vilnius, 1995.
Lietuvos istorija. Geležies amžius, t. 2, Vilnius, 2007.
