XV a. I p., XVII a. I p.
XV a. I p.
Geležis
Matmenys: 12,6 x 11,2 cm
Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai 2002 m., radinio inv. Nr. 8865.
Konservavo Dainius Šavelis, rest. prot. Nr. 83/2138 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
XVII a. I p.
Geležis
Matmenys: 15,8 x 14,5 cm
Raškauskas V., Stankevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologiniai tyrimai 1987 m., radinio inv. Nr. 71.
Konservavo Rima Niunkienė, rest. prot. Nr. 300/7346 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
XVII a. I p.
Geležis
Matmenys: 14,5 x 13,8 cm
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Tyrimai į vakarus ir pietus nuo Valdovų rūmų pietinio korpuso pietvakarinio kontraforso 1997 m., radinio inv. Nr. 32.
Konservavo Mantvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 860/17878 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
XVII a. I p.
Geležis
Matmenys: 13 x 11,5 cm
Striška G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pilies vartų tyrimai 2007 m., radinio inv. Nr. 10162.
Konservavo Mantvidas Mieliauskas, rest. prot. Nr. 639/9412 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
Valdovų rūmų muziejaus archeologiniame rinkinyje saugoma daugiau nei 200 pasagų ir jų dalių. Ankstyviausios Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastos pasagos datuojamos XV a. pirma puse. Tai seniausi tokie radiniai Vilniaus mieste.
Įvairiais laikotarpiais arkliai buvo kaustomi dėl skirtingų priežasčių. Viduramžiais pasagos naudotos siekiant kanopas apsaugoti nuo dilimo ir slydimo. Pastebėta, kad arkliai neapsaugotomis kanopomis greitai apšlubdavo ir tapdavo nebetinkami jodinėti. Gydomąją reikšmę kaustymas įgijo XVIII a. ir ilgainiui tapo veterinarijos mokslo dalimi.
Vis dėlto Valdovų rūmų archeologinė medžiaga rodo, kad jau XVII a. pirmoje pusėje arklių sveikatai skirtas ypatingas dėmesys – jiems pritaikytos ortopedinės pasagos. 1997 m. archeologai Valdovų rūmų teritorijoje XVII a. kultūriniame sluoksnyje surado uždaro ovalo formos ortopedinę pasagą (radinys Nr. 32), skirtą pilnapadžiam arkliui. Panaši pasaga rasta ir per 1987 m. archeologinius tyrimus (radinys Nr. 71).
Prie ortopedinių pasagų skiriamos ir įprastos lankelio formos pasagos, turinčios nevienodus galus. Valdovų rūmuose rasta pasagų, kurių vienos iš atšakų galas būna siauresnis, baigiasi kitokios formos kapliuku arba jo visai neturi (pvz., pasaga Nr. 10162 rasta per 2007 m. Pilies vartų tyrimus). Tokios pasagos galėjo būti naudojamos kaustyti arklius, kurių eisena buvo ydinga, t. y. galinės kojos kanopa užkabindavo priekinės kojos kanopą. Ortopedinės pasagos turėjo būti kalamos ant priekinės kojos, kad saugotų kanopą nuo tiesioginio kontakto su užpakalinės kojos kanopa. Ankstyviausios tokios pasagos rūmų teritorijoje taip pat datuojamos XVII a. pirma puse.
Pasagų galuose esančių kapliukų aukštis bei forma rodo, kokio sezono metu arklys kaustytas. Žieminės pasagos turėjo aukštus arba smailius kapliukus. Pastarieji geriau sminga į ledą ir saugo nuo slydimo. Pasagos žemais arba beveik lygiais kapliukais labiau tiko vasaros sezonui ir judėjimui minkšta kelio danga.
XV‒XVII a. kultūriniuose sluoksniuose aptinkamų pasagų vidutinis aukštis 11‒13 cm. Greičiausiai jos priklausė nedidelio ūgio, laibakojams arkliams, priskiriamiems vietiniam tipui. Istoriniai šaltiniai ir Vilniaus pilių zooarcheologinė medžiaga rodo, kad XIII‒XVII a. didelę dalį pilyje laikytų arklių sudarė 116‒125 cm ūgio arkliukai. Šie arkliai vėliau tapo žemaitukų veislės pagrindu. Mažieji arkliai naudoti tiek kaip darbiniai, tiek kaip jojamieji.
XVII a. kultūriniuose sluoksniuose pasitaiko pavienių didesnių nei vidutinės pasagų. Manoma, kad jos galėjo priklausyti užsienio veislių stambiesiems arkliams. Zooarcheologinė medžiaga rodo, kad 130‒156 cm ūgio žirgų Pilies teritorijoje laikyta jau nuo XIII amžiaus. Tokie žirgai Vilnių galėjo pasiekti kaip karo grobis, prabangi dovana ir prekė.
XVIII a. Lietuvos teritorijoje pradėti auginti didesni arkliai ‒ trakėnai. Žemaitukų ir trakėnų ūgio skirtumas nėra didelis, jo neatspindi ir pasagų dydis. Tik XIX a. paplinta sunkieji arkliai. Vidutinis pasagų aukštis išauga iki 12,5‒15,5 cm.
Medžiagą parengė Aistė Kazimieraitytė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkė Rita Manomaitienė
Naudota literatūra
Blaževičius P., Dambrauskaitė N., Luik H., Piličiauskienė G., Rumbutis S., Zarankaitė-Margienė T. Vilniaus pilių fauna nuo kepsnio iki draugo, Vilnius, 2018.
Macijauskienė V. „Characteristics of the Žemaitukas“, in: Lithuanian horses, sudarė M. Bertašius ir kt., į anglų k. vertė J. Will, Vilnius, 2008.
Mickevičiūtė A. Pasagos Vilniaus miesto archeologinėje medžiagoje. Bakalauro baigiamasis darbas, Vilnius, 2013.
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Tyrimai į vakarus ir pietus nuo Valdovų rūmų pietinio korpuso pietvakarinio kontraforso 1997 m., Vilnius, 1998.
Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, t. 5, Vilnius, 2003.
Svetlauskas S. „A history of the Trakehner breed“, in: Lithuanian horses, sudarė M. Bertašius ir kt., į anglų k. vertė J. Will, Vilnius, 2008.
Šniukšta T. Kanopų ir nagų kaustymo pagrindai, Vilnius, 1953.
Šveistienė R. „The impact of the Žemaitukas on the development of horse rearing“, in: Lithuanian horses, sudarė M. Bertašius ir kt., į anglų k. vertė J. Will, Vilnius, 2008.
