II tūkst. pr. Kr. pab. – I tūkst. pr. Kr.
Fragmento ilgis 8 cm, plotis 6,3 cm, aukštis 3,6 cm, skylės skersmuo 1,6 cm
Gabras-diabazas (korėtos migdolinės tekstūros)
Blaževičius P. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų 2006–2008 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. Ad 44.
Uolieną nustatė Valstybinis mokslinių tyrimų institutas, Gamtos tyrimų centras, Giluminės geologijos laboratorija (vedėja Gražina Skridlaitė)
Tyrinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologinius radinius, į mokslininkų akiratį pateko ir keletas akmeninių kirvių. Giliausiuose kultūrinio sluoksnio horizontuose arba virš įžemio rasti dirbiniai leidžia teigti, kad juos pametė vieni iš pirmųjų čia stovyklavietes įsirengusių gyventojų.
Pilies kalno vakarinėje papėdėje, prie dabartinių Valdovų rūmų rytinio korpuso, rastas gludinto akmeninio dviašmenio kovos kirvio su skyle kotui fragmentas. Kirvis lūžęs ties koto skyle, išliko kiek didesnė pusė. Vienos pusės ašmenys neišliko, o kitos pusės yra buki. Žvelgiant iš viršaus, kirvis atrodo rombo formos. Kirvio plokštumos ir briaunos dailiai nušlifuotos, ryškios. Pagal šlifuotas briaunas kirvis priskiriamas facetuotų dirbinių grupei.
Šis įrankis pagamintas iš šviesiai pilkšvos spalvos, korėtos migdolinės tekstūros gabro-diabazo uolienos, paprastai aptinkamos ir mūsų kraštuose. Tokios formos kirvių randama gana retai, Lietuvos archeologijos atlase pažymėti tik šeši sveiki ir šeši fragmentiškai išlikę radiniai.
Remiantis įprasta dirbinių klasifikacija, toks kirvis su skyle kotui priskiriamas dviašmenių kirvių bukais ašmenimis tipui. Akmeninių kirvių tyrinėtojai atkreipė dėmesį į iki šiol vartotą terminiją – teigiama, kad kirvis bukais ašmenimis jau nebėra kirvis. Todėl dviašmenius įrankius abejais bukais ašmenimis siūloma vadinti buožėmis, o su vienais ašmenimis ir buka pentimi – siaurapenčiais kirviais. Mūsų apariamo dirbinio išlikusi tik viena – bukų ašmenų dalis, kitai nustatyti trūksta duomenų. Daugumos dviašmenių akmeninių kirvių ašmenys buvo simetriški, ir šio dirbinio abiejų pusių ašmenys nugludinti taip pat – suformuojant plokštumą. Tad šiuo atveju radinį reikėtų vadinti buože.
Šis akmeninis gludintas kirvis (arba buožė) ir jau anksčiau kaip savaitės eksponatas pristatytas laivinis kovos kirvis yra pirmieji ir patys seniausi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasti ginklai.
Medžiagą parengė Gintautas Striška
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkė Rita Manomaitienė
Naudota literatūra
Brazaitis D., Piličiauskas G. „Gludinti titnaginiai kirviai Lietuvoje“, in: Lietuvos archeologija, t. 29, 2005, p. 71–118.
Gaigalas A. „Akmeninių kirvukų ir kitų akmens įrankių petrografinė sudėtis ir medžiagos šaltiniai“, in: Geologija, Vilnius, 2001, Nr. 36.
Juodagalvis V. „Akmeniniai gludinti kirviai Lietuvoje. Tipologijos ir terminologijos problemos“, in: Lietuvos archeologija, t. 46, Vilnius, 2020, p. 85–109.
Laurinkienė N. „Perkūnkulkė – griaustinio dievo ženklas“, in: Liaudies kultūra, 1996, Nr. 1, p. 23–26.
Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 1: Akmens ir žalvario amžiaus paminklai, atsakingoji redaktorė R. Rimantienė, Vilnius, 1974.
Merkevičius A. „Karyba Lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje“, in: Karo archyvas, t. 2, mokslinis redaktorius ir sudarytojas G. Surgailis, Vilnius, 2005, p. 8–49.
