XVII a. vid.
Geležies lydinys
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1989 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 488 (D rūsys).
Restauravo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 124/2170 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1989 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 577 (D rūsio laiptinė).
Restauravo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 125/2171 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1989 m. archeologinių tyrimų ataskaita, radinio inv. Nr. 639 (E rūsio laiptinė).
Restauravo Aldona Skučienė, rest. prot. Nr. 168/4334 (Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“)
Valdovų rūmų teritorijoje iki šiol yra rasti 26 geležiniai tuščiaviduriai (sprogstamieji) sviediniai ir jų fragmentai. Trys sveiki nedideli sviediniai rasti per 1989 m. tyrinėjimus. Tais metais buvo pradėti rūmų pietinio korpuso liekanų atkasimo ir tyrimo darbai, atkastas griuvenomis užverstas D rūsys. Čia, tarp įvairios paskirties radinių (su pastatu susijusių daiktų ir įrankių, žirgo priežiūrai skirtų daiktų, skustuvėlių ir batų pasagėlių, visai atsitiktinių daiktų, tokių kaip monetų spaudas), buvo rasta padegamoji granata, dar viena aptikta D rūsio laiptinės vietoje. Šalia esančio E rūsio laiptinėje buvo rasta kita panašaus diametro padegamoji granata – maža sprogstamoji bomba, naudojama nedideliu atstumu.
Manoma, kad terminas „granata“ yra kilęs iš lotyniško žodžio, reiškiančio granato vaisių (lot. pomum granatum – „obuolys“ ir „sėkla“), arba tą patį vaisių nusakančio ispanų kalbos žodžio (isp. granada) dėl ankstyvųjų svogūno pavidalo granatų dydžio ir formos. Granato vaisius prancūzų kalba yra grenade, o granatų krūmas – grenadier, tokiu pačiu žodžiu – grenadieriais vadinti ir pėstininkų kariai, kuriems buvo pavesta mėtyti rankines granatas.
Pirmosios granatos buvo gaminamos daugiausia iš molio. Pirmą kartą paminėtos VIII a., seniausios primityvios granatos buvo Bizantijos padegamieji ginklai, kuriuose naudota paslaptinga „graikų ugnis“, panaši į šiuolaikinį napalmą. Vėlesniais amžiais ši technologija išplito per islamo pasaulį ir Tolimuosius Rytus. Kinai, IX a. sukūrę parako formulę, patobulino šį ginklą – naudojo keraminius ar metalinius indus su parako užpildu. Taigi Kinijoje Songų dinastijos valdymo laikais (960–1279) jau buvo sukurti ginklai, žinomi kaip Zhen Tian Lei (震天雷 – „dangų drebinantis griaustinis“). Europoje parako formulė minima jau IX a. lotyniškame rankraštyje. Tačiau panaudoti sprogstamieji sviediniai (bombos, granatos) pirmą kartą buvo 1376 m. Venecijoje. Plačiau granatos pradėtos naudoti maždaug XV a. Pastebėta, kad jos ypač veiksmingos puolant tvirtovės apkasuose ir uždaruose įtvirtinimuose esančius priešo karius. XVI a. šį ginklą kariuomenės naudojo jau visoje Europoje. Granatos daugiausia gamintos iš ketaus, jos buvo maždaug 10 cm ar didesnio skersmens rutulio pavidalo, su įmontuotu padegamu laiko saugikliu – sudrėkintame parake išmirkyta ir išdžiovinta linine virvele. Granatos svėrė iki 1 kg, o kartais ir daugiau. Toks standartinis dizainas nekito 300 metų.
Lietuvoje „rankinių granatų“ terminas pirmą kartą buvo pavartotas Kazimiero Semenavičiaus 1650 m. išleistame veikale „Didysis artilerijos menas“ („Artis Magnae Artilleriae pars prima“). Čia granatos apibūdinamos taip: „Rankinės granatos formos atžvilgiu yra sferos pavidalo tobulai apvalūs tuščiaviduriai sviediniai. Pavadintos rankinėmis, nes dažniausiai į priešą jos yra metamos ranka.“ Autorius pažymi, kad dydžiu granatos prilygsta geležiniams 4–6 ar net 8 svarų patrankų sviediniams, bet sveria dukart mažiau. Nurodoma, kad pavadinimas kilęs iš granato vaisiaus. Knygoje taip pat siūloma daryti svaidomuosius sprogmenis ne tik iš geležies, bet ir iš bronzos ar netgi stiklo ir pan.
Šiam ginklui įgaunant vis didesnę reikšmę, XVII a. Europos armijose granatoms mėtyti pradėti ruošti specialiai atrinkti kariai – granatų metikai, arba grenadieriai. Maždaug po 1750 m., tobulėjant šaunamiesiems ginklams, sumažėjo artimos kovos galimybės ir granatos imtos naudoti rečiau. XIX a. granatos pamažu dingo iš mūšių laukų ir tapo gynybiniu ginklu, daugiausia skirtu tvirtovių apguloms atremti. Didesniu mastu vėl pradėtos naudoti per Rusijos ir Japonijos karą (1904–1905). Galiausiai per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pastebėta, kad granatos labai efektyvios puolant priešo apkasų pozicijas, taigi šis ginklas tapo standartine pėstininko ekipuotės dalimi, toks jis išliko iki šiol.
Valdovų rūmų teritorijoje rastos padegamosios granatos greičiausiai yra 1655–1661 m. kovų su Vilnių ir rūmus užėmusia Maskvos kariuomene palikimas.
Medžiagą parengė Mantvidas Mieliauskas
Fotografas Vytautas Abramauskas
Naudota literatūra
Manucy A. Artillery through the Ages: A Short Illustrated History of a Cannon, Emphasizing Types Used in America, Charleston, 2007, p. 66.
Rottman, Gordon L. The Hand Grenade, New York, 2015, p. 7–8.
Semenavičius K. Didysis artilerijos menas, Vilnius, 2018, p. 355, 357.
„Grenade military technology“, in: Encyclopaedia Britannica, https://www.britannica.com/technology/grenade [žiūrėta 2021-03-15].
