Kabinetas

 

 

 

Kabinetas – nedidelis baldas su daug mažų stalčių bei ertmių įvairiems smulkiems daiktams laikyti. Kabinetų priekinėje dalyje dažniausiai yra dvejos durelės, rečiau – vienos, kurios atidaromos į apačią ir buvo naudotos kaip rašymo stalas. Šis baldo tipas Europoje atsiranda XVI a. pradžioje. Kabineto pirmtakas – originalus ispaniškas baldas vargueño (kitaip – bargueño). Dažniausiai iš riešutmedžio gamintas baldas pasižymėjo kuklia išore, tačiau viduje buvo galima rasti simetriškai išdėstytų ir gausiai dekoruotų stalčiukų bei durelių. XVI a. kabinetai labai išpopuliarėjo Šventosios Romos imperijoje, valdant Habsburgams – Karoliui V ir jaunesniajam jo broliui Ferdinandui I. Pastarasis augo Ispanijoje, tad su juo ir jo aplinka tokio tipo baldai plito Europoje. Pagrindiniais kabinetų gamybos centrais tapo Augsburgas, Niurnbergas ir Insbrukas, netrukus kabinetus imta gaminti Italijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje. Kabinetams gaminti naudojamos prabangios medžiagos (juodmedis, dramblio kaulas, vėžlių šarvas) ir jų gausi puošyba turėjo rodyti asmens padėtį visuomenėje, įtaką ir turimus turtus.

Valdovų rūmų muziejuje esantis kabinetas sukurtas Flandrijoje XVII amžiuje. Jo išorė dekoruota kukliais geometriniais bei gėlių motyvais, o vidus puoštas gausia augaline ornamentika ir grotesko elementais. Puikiai išlikęs dirbinys pasižymi dar viena labai svarbia kabinetams būdinga savybe – slaptais stalčiukais. Kabineto viduje matome devynis stalčius ir vienas duris, jie visi dekoruoti ornamentine kompozicija iš kaulo ir juodmedžio. Atvėrus dureles, centre išryškėja vientisa ertmė. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio – išėmus stačiakampę dalį tolėliau išdėstyti trys maži stalčiukai, taip pat yra vienas platesnis stalčius apačioje ir ertmė viršuje.

XVII–XVIII a. kabinetų gamyba išgyvena geriausius savo laikus. Viena vertus, naudojamos labai įvairios medžiagos jiems dekoruoti (be jau minėtų, naudoti taurieji metalai, įvairių spalvų marmuras, pusbrangiai akmenys ir gintaras), kita vertus, šių baldų funkcijos tampa vis įvairesnės. XVI a. kabinetai buvo labiau asmeniniai ir mobilūs baldai, skirti smulkiems daiktams susidėti, XVII–XVIII a. jų paskirtis pasikeičia – savininkai užsakydavo kabinetus konkrečioms kolekcijoms laikyti, šie baldai dažnai traktuoti ir kaip svarbi patalpos interjero dalis. Ypač buvo populiarūs kabinetai monetoms ir medaliams saugoti, tačiau pasitaikydavo dirbinių, kurie būdavo gaminami specifinėms kolekcijoms, pavyzdžiui, mineralų pavyzdžiams, laikyti.

 

 

 

Bulanda-Lenczowska S. Sepety z wieku XVI i XVII, Warszawa, 1986.