Jonušo Radvilos koklis

Aktualu iki 2022-03-27
XVI a. pab. – XVII a. pr.
Matmenys: 20,5 x 20,2 cm
Degtas molis su polichromine glazūra
Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Tyrimai į vakarus ir pietus nuo Valdovų rūmų pietinio korpuso pietvakarinio kontraforso 1997 m., Vilnius, 1998, radinio inv. Nr. K 165.
Restauravo Aušra Lukaitytė, rest. prot. Nr. 309/11660 (Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai)
 
Atliekant tyrimus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje, buvo surasta koklių su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų herbais. Vienas gausiausių šio tipo koklių kompleksų buvo surastas 1997 m. į pietus nuo rūmų pietinio korpuso vartų patalpos. XVII a. pirmos pusės rudo molio su smėliu sluoksnyje atkastas XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios koklių lizdas, kuriame rastos kelios dešimtys kvadratinių herbinių koklių ir jų dalių su Radvilų giminės herbu. Panašūs kokliai žinomi iš archeologinių tyrimų Radvilų rezidencijose Dubingių ir Biržų pilyse.
Koklių plokštėse vaizduojamas heraldinis Erelis, pasisukęs į dešinę. Jam ant krūtinės – renesansinės formos skydas. Skyde pavaizduoti trys medžioklės ragai – Radvilų herbas, vad. Ragai arba Trimitai (Trąby). Koklis dekoruotas siauru rėmeliu, fonas padengtas balta glazūra, jame – geltona, žalia, mėlyna glazūromis padengtas ornamentas. Viršutiniame kairiajame kampe matoma iškili raidė „I“, viršutiniame dešiniajame kampe – raidė „R“. Dažnai šio tipo koklių apatinėje dalyje būdavo įkomponuojama data, susijusi su konkretaus asmens gyvenimo įvykiu. 1997 m. surastuose kokliuose tokios datos nėra, todėl nėra aišku, kada buvo pagaminti šie kokliai.
Koklyje pažymėti inicialai mums leidžia spėti, kad šie kokliai sietini su Šventosios Romos imperijos kunigaikščiu Jonušu Radvila. Kunigaikštis Jonušas Radvila (1579–1620) buvo Vilniaus vaivados, Lietuvos didžiojo kanclerio ir Lietuvos didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos Rudojo anūkas, Vilniaus vaivados ir Lietuvos didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno ir Kotrynos Ostrogiškės sūnus. Dar vaikystėje buvo sužadėtas su Chodkevičių globota kunigaikštyte Sofija Olelkaite, tuo metu turtingiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuotaka. Dėl šios santuokos, įvykusios 1600 m. spalio 1 d., tarp Radvilų ir Chodkevičių vos nekilo karas. Jonušas Radvila perstatė senąją Dubingių evangelikų reformatų bažnyčią, tapusią Radvilų panteonu. Jo palaikai šiame Radvilų giminės kape buvo surasti 2004 metais. Jonušas Radvila ėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pataurininkio (nuo 1599) ir Vilniaus kašteliono (nuo 1618) pareigas. Tikėtina, kad surasti kokliai buvo pagaminti 1599–1618 metais.
 
Medžiagą parengė Egidijus Ožalas
Fotografas Vytautas Abramauskas
 
Naudota literatūra
 
Katalynas K. Vilniaus kokliai XV–XVII a., Vilnius, 2015, p. 297.
Kuncevičius A., Jankauskas R., Laužikas R., Stankevičiūtė D., Rutkauskaitė I. Radvilų tėvonija Dubingiuose, Vilnius, 2009.
Kuncevičius A., Jankauskas R., Laužikas R., Rutkauskaitė I., Šmigelskas R. Radvilų rūmai Dubingiuose, Vilnius, 2011.
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje. Istorija ir rinkiniai. Albumas / Palace of the Grand Dukes of Lithuania in Vilnius Lower Castle. History and Collections. Album, sud. / comp. D. Avižinis, V. Dolinskas, Ė. Striškienė, Vilnius, 2010, p. 299.
Ožalas E. „Tyrimai Valdovų rūmų pietinio korpuso išorėje “, in: Vilniaus Žemutinės pilies rūmai (1996–1998 metų tyrimai), t. 5, ats. red. V. Urbanavičius, Vilnius, 2003, p. 48–49.
Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas. Tarptautinės parodos katalogas / The Radziwills. History and Legacy of the Princes. International exhibition catalogue, kn 2: Eksponatai / Exhibits, sud. / comp. G. Džiaugytė, R. Lelekauskaitė, Vilnius, 2020, p. 687.
Ragauskienė R. „Nuo valdos iki kunigaikštystės: Radvilų Dubingiai (XVI a. – XVII a. pradžia), in: Lietuvos pilys 2007, t. 3, Vilnius, 2008, p. 77–93.
Songailaitė R. „ Biržų pilies istorija „Sėlos“ muziejaus ekspozicijoje“ , in: Lietuvos muziejai, 2004, Nr. 1.
Urbanavičius V. Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rezidencija Vilniuje, sud. V. Urbanavičius, Vilnius, 2010, p. 135, 207.

Susiję įrašai

Daugiau straipsnių

Auskaras

20240415

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje seniausi auskarai datuojami XIII–XIV amžiumi. Jie buvo gaminami lankelio formos su 1–3 kabučiais ir pagal konstrukciją skirstomi į tris tipus: žiedinius, kilpinius ir klaustuko formos.

Plačiau

Publikuota: 2022-03-21 Atnaujinta: 2022-03-18 07:00
smart foreash ccms6
Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. „cookies“). Jie gali identifikuoti lankytojus, rinkti statistikos duomenis ir padėti pagerinti naršymo patirtį kiekvienam lankytojui atskirai.
Susipažinkite su mūsų Privatumo ir slapukų politika