Istorinė raida

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimas Vilniaus Žemutinėje pilyje yra vienas iš svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio programos projektų. Atkurtoji istorinė rezidencija vėl turėtų tapti Lietuvos valstybės ilgaamžės tradicijos simboliu ir nacionalinio pasididžiavimo objektu, reikšmingu pilietinio auklėjimo, istorinės savimonės ugdymo, kultūrinio paveldo aktualinimo, valstybės reprezentavimo ir turizmo informacijos sklaidos centru, svarbiu muziejinės infrastruktūros dėmeniu. Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje atkūrimas, patvirtintas 2000 ir 2001 metų Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės sprendimais, visuomenės suvokiamas kaip tautinei savimonei ir istorinei atminčiai svarbaus Lietuvos suverenumo ir Vilniaus – valstybės istorinės sostinės – atpažinimo ženklo sugrąžinimas, istorinės tiesos restitucija, istorinio miesto centro urbanistinio audinio regeneravimas, tradicinių bei šiandieninių Lietuvos europinių ryšių aktualinimas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kaip daugiatautės lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, žydų, totorių, karaimų ir kitų tautų valstybės, istorinės ir kultūrinės tradicijos tęstinumas.

 

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų atkūrimas turėjo būti baigtas iki 2009 metų – Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus. Tačiau dėl finansinių ir organizacinių problemų ši istorinė rezidencija 2009 metais tebuvo iš esmės atstatyta, bet iki galo neįrengta. Todėl nesukurtos ir neatvertos nuolatinės ekspozicijos, kitos lankytojams aptarnauti skirtos viešos erdvės, o 2009 metų sausį įsteigtas naujas Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai negalėjo pradėti nuoseklios ekspozicinės, parodinės, edukacinės, kultūrinės, valstybės reprezentavimo ir kitos muziejinės veiklos, kultūrinio turizmo informacijos sklaidos. Atkurtuose Valdovų rūmuose kartu su partneriais (Lietuvos dailės muziejumi, Krokuvos Vavelio karališkąja pilimi, Lietuvos archyvų departamentu, Vilniaus dailės akademija ir kt.) 2009 metais planuotos inauguracinės Lietuvos tūkstantmečio programos parodos – „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos“, „Lietuva senuosiuose istorijos šaltiniuose“ bei „Baltų menas“ – buvo surengtos kitame, netoliese esančiame, svarbiame Vilniaus Žemutinės pilies pastate – Senajame arsenale, kuriame įsikūręs Lietuvos dailės muziejaus padalinys – Taikomosios dailės muziejus.

 

Tiesa, 2009 metų liepos 6 dieną, minint Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo šventę (Valstybės dieną), Katedros aikštėje ir Rūmų Didžiajame kieme įvyko atstatytų, bet iki galo neįrengtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų simbolinio atidarymo ceremonija, kurios metu virš Rūmų pietų korpuso, kaip tai numatyta įstatyme, buvo pakelta istorinė Lietuvos vėliava (baltas Vytis raudoname lauke), sukurta dailininko Arvydo Každailio, bendradarbiavusio su Lietuvos heraldikos komisijos pirmininku prie Lietuvos Respublikos Prezidento dr. Edmundu Rimša. Taip pat buvo atidengtas puošniausias ir reprezentatyviausias pietų korpuso portalas, per kurį Lietuvos valdovai patekdavo į savo rūmus, iškilmingai pervažiavę Lietuvos sostinę nuo Rūdninkų vartų Didžiąja ir Pilies gatvėmis. Šis portalas – tai atkurtas išraiškingiausias architektūrinis ankstyvojo baroko formų rezidencinio ansamblio akcentas. Portalą atkūrė Projektavimo ir restauravimo instituto architektų grupė, siekianti įgyvendinti Valdovų rūmų atkūrimo projektą. Iškalė Kauno dirbtuvės „Akmi“. Daugiausia triūso į šį darbą įdėjo architektė restauratorė Rūta Grigienė. Autentiškas XVII amžiaus pradžios portalas buvo sukurtas iš tokio paties pilkšvo smiltainio brolių Konstantino ir Jokūbo Tenkalų (Costante ir Jacopo Tencalla), kurie buvo vieno iš garsiausių Romos baroko architektūros kūrėjų Karlo Maderno (Carlo Maderno) mokiniai. Tie patys meistrai sukūrė ir įspūdingą Šv. Kazimiero koplyčią greta Vilniaus katedros, dirbo prie Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios fasado. Atkurtojo portalo frizo juostoje paauksuotomis raidėmis iškaltas įrašas „Millennio Lithuaniae MIX–MMIX“ („Lietuvos tūkstantmečiui 1009–2009“), liudijantis, kad šie Rūmai atkurti kaip paminklas Lietuvos tūkstantmečiui įamžinti. Portalo sandriko epitafinėje rausvo marmuro lentoje iškalti žodžiai „Respublica est societas hominum uno Deo, iure, rege ad commune et privatum bonum iunctorum“ („Valstybė yra žmonių sąjunga, kurios narius vienija Dievas, vienas įstatymas, vienas valdovas ir kurioje visi žiūri bendro, o kartu ir savo labo“). Šiuos pilietiškai ir istoriškai itin reikšmingus žodžius XVI amžiuje parašė vienas iš žymiausių Lietuvos katalikų humanistų, istorikas ir publicistas, studijavęs Vitenbergo, Paduvos bei Feraros universitetuose ir tapęs teisės daktaru, Lietuvos ir Lenkijos valdovų Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto sekretorius, Vilniaus seniūnas, Antrojo Lietuvos Statuto vertėjas į lotynų kalbą ir vienas iš Trečiojo Lietuvos Statuto redaktorių Augustinas Rotundas (apie 1520–1582), nuolat buvojęs ir dirbęs Valdovų rūmuose. Citatą portalui iš A. Rotundo „Pasikalbėjimo lenko su lietuviu“ parinko Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Klasikinės filologijos katedros profesorė habil. dr. Eugenija Ulčinaitė. Šiame kūrinyje A. Rotundas gina Lietuvos valstybinį savarankiškumą, įrodinėja lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, skatina Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių patriotinius jausmus.

 

Simbolinio Rūmų atidarymo ceremonijoje dalyvavo ir rezidencijos Didįjį kiemą aplankė, su Rūmų istorija ir atkūrimu susipažino bei profesoriaus Petro Bingelio vadovaujamo Kauno valstybinio choro kieme atliekamų dainų klausėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas su žmona Inga, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius su žmona Rasa, kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisijos pirmininkas Algirdas Brazauskas su žmona Kristina, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis su žmona Gražina, kiti oficialūs Lietuvos valstybės vadovai, taip pat garbingi užsienio svečiai: Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas (Carl XVI Gustaf) su karaliene Silvija (Silvia), Danijos karalienė Margaretė II (Margrethe II), Norvegijos karalius Haraldas V (Harald V), Lenkijos Respublikos Prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kaczyński) su žmona Marija (Maria), Latvijos Respublikos Prezidentas Valdis Zatleras (Valdis Zatlers) su žmona Lilita (Lilita), Ukrainos Respublikos Prezidentas Viktoras Juščenka (Viktor Yushchenko), Islandijos Respublikos Prezidentas Olafuras Ragnaras Grimsonas (Olafur Ragnar Grimsson) su žmona Gudruna Katrina Torbergsdotira (Gudrun Katrin THorbergsdottir), Suomijos Respublikos Prezidentė Tarja Halonen (Tarja Halonen) su vyru Penčiu Arajarviu (Pentti Arajärvi), Gruzijos Respublikos Prezidentas Michailas Saakašvilis (Mikheil Saakashvili) su žmona Sandra Elizabeta Riolofs (Sandra Elisabeth Roelofs), Apaštalų Sosto ir popiežiaus Benedikto XVI specialus pasiuntinys, buvęs Vatikano valstybės sekretorius, Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Andželas Sodanas (Angelo Sodano), Estijos Respublikos ministras pirmininkas Andrusas Ansipas (Andrus Ansip) su žmona Anu (Anu), Baltarusijos Respublikos kultūros ministras Pavelas Latuško (Pavel Latushko), Vokietijos Federacinės Respublikos gynybos ministras Francas Jozefas Jungas (Franz Josef Jung), Rusijos Federacijos kultūros ministras Aleksandras Avdejevas (Aleksandr Avdejev) ir kiti aukšti užsienio svečiai, pakviesti į Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus iškilmes. Garbius svečius su Rūmų istorija ir atkūrimu supažindino ne tik muziejaus gidai, bet ir vienas iš didžiausių Valdovų rūmų atkūrimo entuziastų Prezidentas A. Brazauskas. Ilgiausiai Rūmų kieme užsibuvo Švedijos karališkosios šeimos atstovai, čia rezidavusios Vazų dinastijos sosto įpėdiniai. Tai bene vienintelis faktas pasaulio architektūros istorijoje, kai pastato atidarymo ceremonijoje dalyvavo net penkiolikos valstybių valdovai ir vadovai. Šiuo išskirtiniu įvykiu prasidėjo naujausias atstatytų, bet iki galo neįrengtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorinės raidos etapas.

 

Nuo liepos 7 dienos Valdovų rūmai atvėrė savo vartus ir pirmiesiems lankytojams, kurie dėl tęsiamų statybos darbų buvo priimami tik organizuotomis grupėmis. Per vieną mėnesį, kol statybininkai atostogavo, Valdovų rūmus aplankė ir su autentiškais mūrais, atkūrimo projektu, tyrimais, Rūmų istorijos didaktine ekspozicija, būsimų nuolatinių ekspozicijų projektais ir planuojama aktyvia bei plačia edukacine, kultūrine veikla susipažino daugiau nei 20 tūkstančių Lietuvos gyventojų bei sostinės svečių iš užsienio, valstybės pareigūnų. Tokia naujojo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų veiklos pradžia, pirmieji jos rezultatai, keičiantys dalies informacijos priemonių ir pavienių asmenų formuotą politizuotą nuomonę apie Valdovų rūmus ir jų atkūrimą, ne tik džiugina dėl didelio visuomenės susidomėjimo ir juntamo Lietuvos istorijos, kultūros, europinių ryšių pažinimo poreikio, bet ir teikia vilties, kad atkurtieji ir energingai pradėję veikti Valdovų rūmai turi galimybę tapti vienu iš svarbiausių kultūrinių, švietėjiškų, muziejinių, informacinių, turistinių ir reprezentacinių objektų sostinėje ir visoje šalyje, reikšmingai papildančių tokių objektų infrastruktūrą, aktyviai ugdančių pilietinę visuomenę ir stiprinančių jos narių istorinę savimonę bei patriotizmą. Reikia tikėtis, kad artimiausiu metu, skyrus reikalingą finansavimą, Valdovų rūmai, ar iš pradžių bent jau jų dalis, galės sukurti nuolatines patrauklias ir informatyvias ekspozicijas, atverti vartus lankytojams ir pradėti nuosekliai bei sistemingai vykdyti savo svarbią visuomeninę misiją.
 

Kaip liudija pastaruosius 20 metų vykdytų tyrimų duomenys, vėlesnių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vietoje – Vilniaus Žemutinėje pilyje, tarp Katedros ir Aukštutinės pilies kalno – žmonių gyventa ir medinių statinių būta jau IV–VIII amžiuje. Ilgainiui gyvenvietė virto pilimi. Nuo XIII amžiaus antrosios pusės šioje vietoje prasidėjo mūrinė statyba, kurią dalis tyrinėtojų bando sieti su karaliaus Mindaugo (1236 / 1253–1263) vardu. Itin intensyviai mūriniai pastatai čia buvo statomi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytenio (apie 1295–1316) ir Gedimino (1316–1341) valdymo laikais, Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimo Lietuvoje metais. Jau tuo metu vėlesnių rūmų vietoje susiformavo autonomiška mūrinė pilis su gynybinėmis sienomis, bokštais, kitais pastatais palei sienas ir kiemo viduje. Ši vidinė aptvarinė pilis, kurią dar saugojo nuo XIV amžiaus pradžios statyti Žemutinės pilies mūriniai įtvirtinimai, ir tapo vėlesnės didžiųjų kunigaikščių rezidencijos plėtros vieta. Apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Algirdo (1345–1377) bei jo sūnaus Jogailos (1377–1381, 1382– 1434, nuo 1386 metų – Lenkijos karalius Vladislovas II Jogaila, išsaugojęs Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio titulą) statybines iniciatyvas dėl rašytinių šaltinių fragmentiškumo ir nepakankamo archeologinių bei architektūrinių tyrimų rezultatų apibendrinimo kalbėti sunku, tačiau neabejotina, kad ir šie valdovai toliau modernizavo savo rezidencijas Vilniaus Aukštutinėje ir Žemutinėje pilyse, o Žemutinė pilis buvo apjuosta mūrine siena su bokštais. Jogailos statybinės iniciatyvos Krokuvoje liudija, jog ir Vilniuje šis valdovas turėjo rūpintis pilių plėtra. Tikėtina, kad jau tuo metu Žemutinės pilies viduje buvusioje vidinėje aptvarinėje mūrinėje pilyje taip pat egzistavo viena iš Lietuvos valdovų rezidencijų.

 

1413 metų žinutė jau akivaizdžiai paliudija, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1392 / 1401– 1430) gyveno in castro inferiori Wilnensi in caminata lignea. Šis Lietuvos valdovas po 1419 metų gaisro rekonstravo Vilniaus pilis, perstatė ir gerokai išplėtė Katedrą, kurioje 1430 metais planavo vainikuotis Lietuvos karaliumi. Tačiau iki pat XV–XVI amžių sandūros su Vilniaus Žemutinėje pilyje buvusia didžiojo kunigaikščio buveine konkuravo tiek Aukštutinės pilies rūmai, tiek ir Trakų salos pilies rezidencija. Be to, valdovas, siekdamas išlaikyti valstybės integralumą, dažnai keliavo po visą šalį, ilgėliau niekur neužsibūdamas. Šiuo metu nėra pakankamai informacijos, norint nustatyti, kur Vilniuje rezidavo čia dažnai apsilankydavęs bendras Lietuvos ir Lenkijos valdovas Kazimieras Jogailaitis (Lietuvos didysis kunigaikštis 1440–1492, Lenkijos karalius 1447–1492) bei jo žmona Elžbieta Habsburgaitė. Jie taip pat mėgo Trakus, tačiau rūpinosi ir Vilniaus pilių statybomis, fundavo Vilniaus katedros koplyčią. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapus Aleksandrui (1492–1506, Lenkijos karalius 1501–1506), radikaliai keitėsi ir gyvenimas Vilniaus pilyse, nors išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose apie tai duomenų beveik nepateikiama. Nuolatinis valdovo gyvenimas Lietuvoje, didelis dvaro ir valstybės administravimo poreikių augimas, vedybos su Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III (1462–1505) dukterimi Elena neabejotinai skatino plėsti sostinės rezidenciją, kuri ne tik tenkintų praktinius buities poreikius, bet ir atitiktų kintančius reprezentacijos reikalavimus. Todėl manoma, kad būtent Aleksandras Jogailaitis XV amžiaus pabaigoje pradėjo rekonstruoti Vilniaus Žemutinėje pilyje buvusią viduramžišką aptvarinę pilį į augančius poreikius tenkinančius rūmus, kurie turėjo įgauti vėlyvosios gotikos stiliaus bruožų. Čia iš Aukštutinės pilies turėjo būti perkelta pagrindinė valdovo rezidencija. Kaip liudija išlikę pietų ir rytų korpusų pamatų mūrai, greičiausiai Aleksandro Jogailaičio statytą rezidenciją turėjo sudaryti du korpusai, sujungti į „L“ raidės formos kontūrą. Šie rūmai buvo bent jau dviejų, o gal ir trijų aukštų. Kieme prie rytų korpuso buvo įrengtos greičiausiai medinės dengtos galerijos, atremtos į galingus mūrinius stulpus. Iš vakarų ir šiaurės pusės šią „L“ formos rezidenciją ir toliau supo ankstesnieji vidinės pilies gynybiniai mūrai. Archeologiniai radiniai liudija, kad tų laikų rezidencijos interjere yra buvę puošnių glazūruotų koklių krosnių, įvairiaspalve glazūra dengtų keraminių grindų plytelių. Patalpos buvo perdengtos skliautais su nerviūromis iš figūrinių plytų. Profilinės plytos taip pat naudotos angų archivoltams suformuoti. Sienos, skliautai, nerviūros ir angokraščiai buvo tinkuoti ir dekoruoti polichromine tapyba.

 

Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1506–1548) valdymo pradžioje Lietuvos sostinę Vilnių ir valdovo rezidenciją nusiaubė keli dideli gaisrai. Žygimanto Senojo žmonos, italų kunigaikštytės Bonos Sforcos dvariškio liudijimu, tarp 1520 ir 1530 metų gaisrų valdovas vykdė didelio masto Vilniaus pilių rekonstrukciją, kuri apėmė tiek reprezentacinius rūmus (greičiausiai pietų ir rytų korpusus), tiek ir kitus pilių pastatus. Iš šios žinutės sužinoma, kad tuo metu rūmų rekonstrukcija kainavusi net 100 tūkstančių dukatų, o gaisras jų nepalietė. Galbūt šį Vilniaus rūmų perstatymą galima sieti su 1529 metais čia planuotomis ir surengtomis mažamečio Žygimanto Augusto pakėlimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu iškilmėmis. Vilniaus rezidencija buvo plečiama, remontuojama ir vėliau. Iš pradžių Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos, kuri savo poreikiams prie rytų korpuso šiaurinio galo pristatė trijų aukštų gyvenamąjį bokštą, iniciatyva. Tuo metu rūmai turėjo įgauti renesanso stiliaus bruožų, tačiau nežinoma, kas buvo rūmų perstatymų architektas. Čia minimas dirbęs iš Romos arba Florencijos kilęs architektas ir skulptorius Bernardinas Zanobis de Džanotis (Bernardino Zanobi de Gianotis), Vilniuje lankėsi ir vienas svarbiausių renesansinio Vavelio kūrėjų Baltramiejus Berečis (Bartolomeo Berrecci), gavęs Vilniuje iš valdovo Žygimantų koplyčios prie Krokuvos katedros statybos projekto patvirtinimą, vėliau Vilniuje dirbo taip pat Žygimantui Senajam Krokuvoje tarnavęs mūrininkas Benediktas iš Sandomiro (Benedykt z Sandomierza arba Sandomierzanin). Statybos darbus prižiūrėjo iš Vokietijos kilęs inžinierius ir Vilniaus pilininkas Ulrichas Hozijus (Ulrich Hosius). Langams aprėminti XVI amžiaus pirmojoje pusėje pirmą kartą panaudotas akmuo – grubios faktūros konglomeratas iš Bistryčios, esančios netoli Vilniaus. Grubus akmens paviršius buvo glaistomas ir polichromuojamas. Renesansinių rūmų interjerą papuošė naujos ištaigingos krosnys, sumūrytos iš įvairiaspalve glazūra dengtų koklių su augalinių motyvų ornamentika, mitologinėmis ir alegorinėmis būtybėmis, didaktinėmis scenomis bei Lietuvos, Lenkijos, valdančiosios Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos, Sforcų šeimos, Lietuvos didikų giminių heraldiniais ženklais. Grindys išklotos tokia pat spalvinga glazūra dengtomis keraminėmis plytelėmis. Nuo 1539 metų prie rūmų minimas sodas, o Bona Sforca buvo nurodžiusi įrengti laiptus, galinčius sujungti jį su valdovės freilinų patalpomis. Pietų korpuso vakarinės dalies planinė struktūra, sraigtinės laiptinės galinės patalpos sienoje įrengimas ir bokštelio su tualetu pristatymas leidžia daryti prielaidą, kad privatūs valdovo apartamentai greičiausiai tiek Aleksandro Jogailaičio, tiek ir Žygimanto Senojo laikais buvo pietų korpuso vakarinio galo antrajame aukšte. Reprezentacinės salės galėjo būti trečiajame aukšte, jeigu jis tuo metu jau buvo pastatytas, arba antrojo aukšto pietų ir rytų korpusų kampe. Čia, greta laiptinės, yra didžiausia antrojo aukšto salė, kuri gali būti identifikuojama su iki XVII amžiaus pradžios iškilmėms ir spektakliams naudojama „žemutinio aukšto“ reprezentacine sale. Greičiausiai jau tuo metu palei pietų korpusą iš kiemo pusės atsirado atviros arkinės galerijos – ryškus itališkų renesansinių palazzo tipo rūmų ženklas.

 

Naujas Vilniaus rūmų plėtros etapas Renesanso epochoje siejamas su Žygimanto Augusto (pakeltas Lietuvos valdovu įpėdiniu 1529 metais, karūnuotas Lenkijos valdovu įpėdiniu 1530 metais, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius 1548–1572) vardu. Jis nuo 1544 metų tapo tėvo vietininku, arba faktiniu valdovu Lietuvoje. Jau tais pačiais metais, Žygimantui Augustui ir jo žmonai Elžbietai Habsburgaitei atvykus į Vilnių, iškart prasidėjo didelio masto rezidencijos ir kitų pagalbinių pastatų statybos darbai, kurie intensyviausiai vyko apie 1547–1548 metus. Šie darbai buvo pratęsti ir vėliau, nes valdovo statybos Vilniuje minimos bent iki 1553 metų. Pagrindinis Žygimanto Augusto tikslas buvo greta tėvams priklausiusių Senųjų rūmų (Aula regia antiqua) pasistatyti sau Naujuosius rūmus (Domus nova), kurie greičiausiai identifikuotini su šiaurės vakarų korpusu. Taip Žygimanto Augusto pastatyti Naujieji rūmai turėjo baigti formuoti uždarą Didįjį reprezentacinį rezidencijos kiemą, o patys Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai tapti Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos reprezentacine rezidencija, siejama su šios dinastijos kilmės vieta. Žygimantas Augustas taip pat statėsi vasaros rezidenciją Viršupyje, turėjo planų rekonstruoti ir Trakų salos pilį.

 

Žygimanto Augusto vykdytoms statyboms Vilniuje vadovavo italų architektas, skulptorius bei akmentašys Džovanis Činis (Giovanni Cini) iš Sienos. Jis jau 1534 metais buvo pasirašęs sutartį dėl Vilniaus katedros atnaujinimo, o apie 1545 metus apsigyveno Vilniuje. Jam talkino brolis akmentašys Baltramiejus (Bartolomeo), kelerius metus čia taip pat dirbo galbūt flamandų kilmės architektas Frederikas Unšherfas (Frederik Unstherffe), jau minėtas mūrininkas Benediktas iš Sandomiro, architektas ir karo inžinierius Jobas Breitfusas (Job Breitfuss), tapęs ir Vilniaus pilininku bei visų valdovo statybų prižiūrėtoju. Vyriausiasis medžio darbų meistras buvo Martynas (Marcin) iš Lenkijos, o menių interjerus puošė galbūt iš Vengrijos atvykęs skulptorius Donatas (Donat). Įvairius tapybos darbus atliko ir salių frizus kūrė Vilniuje gyvenęs vokiečių kilmės meistras Erhartas Šveigeris (Erhard arba Gerhard Sweiger), čia taip pat dirbo kiti tapytojai – Gdansko vokietis Antonas Vydė (Anton Wiede), galbūt ir italas Džovanis da Montė (Giovanni da Monte). Interjero dekoro darbus prižiūrėjo vengras Mykolas (Mikolaj) iš Kežmaroko. Vilniuje tuomet dirbo daug vietinių Lietuvos ir Lenkijos amatininkų (baldžių, stalių, dailidžių, šaltkalvių ir kitų), taip pat auksakalių, ginkladirbių, šarvų dirbėjų, sodininkų, vandens sistemų ir kitų specialybių meistrų iš Italijos, Vengrijos, Čekijos, Vokietijos. Rūmų sienoms padengti naudoti brangūs audiniai, grindims grįsti smiltainis imtas vežti iš Livonijos ir Švedijos, metalų medžiaga ir dirbiniai – iš Lenkijos ir Austrijos, stiklas – iš Prancūzijos. Taip pat naudotas Bistryčios akmuo. Nemažai architektūrinių elementų fragmentų iš šio akmens rasta atliekant rūmų bei vadinamosios Šv. Onos ir Barboros bažnyčios, kurią Žygimantas Augustas statė kaip savo šeimos mauzoliejų, tyrimus. Renesansiniai Žygimanto Augusto rūmai Vilniuje tapo ne tik politikos, administracijos, diplomatijos, bet ir kultūros bei meno centru, skleidusiu savo įtaką toli už Lietuvos sostinės ribų. Vilniaus rūmuose buvo sukauptos įspūdingos gobelenų, paveikslų, kitų dailės kūrinių, ginklų, šarvų, medžioklės trofėjų kolekcijos, didžiulė biblioteka, brangenybių rinkinys, kuriuo stebėjosi netgi popiežiaus pasiuntinys vyskupas Bernardas Bondžovanis (Bernardo Bongiovanni), pranešęs apie Vilniuje matytus Lietuvos ir Lenkijos valdovo turtus visai Europai. Su šiais rūmais susijusi romantiška Žygimanto Augusto ir jo antrosios žmonos Barboros Radvilaitės meilės istorija. Čia rinkosi Lietuvos Ponų taryba ir seimai, buvo redaguojami Lietuvos Statutai, saugomi Lietuvos Metrika ir valdovo bei valstybės iždas.

 

Po 1569 metų Liublino unijos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje tapo bendrų elekcinių Lietuvos ir Lenkijos valstybės, nuo tada vadintos Abiejų Tautų Respublika, valdovų viena iš pagrindinių rezidencijų greta Krokuvos ir Varšuvos rūmų. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras (1576–1586) daugiau laiko leido karo žygiuose ir jo paties pastangomis vėlyvojo renesanso stiliumi rekonstruotoje Gardino pilyje. Tačiau Apaštalų Sosto pasiuntinį kardinolą Ipolitą Aldobrandinį (Ippolito Aldobrandini), netrukus tapusį popiežiumi Klemensu VIII (1592–1605) ir 1602 metais paskelbusį karalaitį Kazimierą šventuoju, priėmė ištaigingoje Vilniaus rezidencijoje, čia šaukė ir Vilniaus konvokacijas, arba Lietuvos seimus. Vilniaus pilyse XVI–XVII amžių sandūroje minimas dirbęs italų mūrininkas Petras Peregrinas (Pietro Peregrino).

 

Paskutinis Vilniaus rūmų klestėjimo periodas siejamas su švedų kilmės Vazų dinastijos valdymo metais bei Žygimanto Vazos (1587–1632) ir Vladislovo Vazos (1632–1648) statybinėmis iniciatyvomis. Beje, būtent Vilniaus rezidencijoje 1562 metais surengtos Švedijos princo Jono Vazos, vėliau tapusio Švedijos karaliumi Jonu III (1568–1592), vedybos su Kotryna Jogailaite atvėrė šiai dinastijai kelią į Abiejų Tautų Respublikos sostą. Po 1610 metų Vilniaus gaisro nukentėję rūmai iš pradžių greičiausiai buvo remontuojami ir dekoruojami šiaurietiškojo manierizmo stiliumi – tai liudija kai kurios tyrimų metu rastos architektūrinės detalės. Vazų vykdytas statybas prižiūrėjo Vilniaus pilininkas Piteris Nonhartas (Peter Nonhardt), čia taip pat dirbo architektas bei dailidė Vilhelmas Polis (Wilhelm Pohl). Prie rūmų remonto prisidėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris, didysis etmonas ir Vilniaus vaivada kunigaikštis Leonas Sapiega, o finansavimu rūpinosi Lietuvos didieji bei rūmų iždininkai, tarp jų ir Vazų dinastijai artimas Lietuvos rūmų, vėliau didysis iždininkas ir pakancleris Steponas Pacas, palikęs svarbų šaltinį apie tuo metu vykdytus statybos darbus Vilniuje. Antrajame Vazų rezidencijos rekonstrukcijos etape, kuris greičiausiai buvo vykdomas nuo 1624 metų kartu su Šv. Kazimiero koplyčios statyba, Vilniaus rūmai papuošti ankstyvojo italų baroko formomis, kurias čia kūrė architektai, skulptoriai ir akmentašiai broliai K. ir J. Tenkalos, Romoje anksčiau dirbę su garsiuoju architektu K. Madernu. Rūmų eksterjerui ir interjerui dekoruoti – langams aprėminti, portalams, židiniams, grindims – iš Švedijos, Belgijos, Nyderlandų, Italijos buvo gabenamas įvairių spalvų akmuo: smiltainis, kalkakmenis, marmuras. Rezidencijos lubas papuošė tapyti barokiniai plafonai, kuriems drobes kūrė greičiausiai flamandų kilmės dailininkas Kristijanas Melichas (Christian Melich), o rėmus drožė ir auksavo Gabrielius Lorencas (Gabriel Lorentz). Salės papuoštos naujomis spalvingomis krosnimis, buvo įsigyjama ir naujų paveikslų, gobelenų, sukaupta užsienio valdovų portretų galerija. Vilniaus rūmai tapo ištaiginga barokine Vazų dinastijos valdovų rezidencija, kurioje buvo sprendžiami svarbūs Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos politikos, tarptautinių ryšių klausimai, priimamos delegacijos ne tik iš daugelio Europos, bet ir iš Artimųjų Rytų valstybių. 1636 metais čia pastatyta pirmoji Lietuvoje opera „Elenos pagrobimas“ („Il Rato di Helena“), kuriai libretą parašė valdovo sekretorius Virdžilijus Pučitelis (Virgilio Puccitelli), o muziką greičiausiai sukūrė tuo metu Vilniuje dirbęs garsus italų kompozitorius ir kapelmeisteris Markas Skakis (Marco Scacchi). Rūmai tapo baroko kultūros ir meno sklaidos centru, valdovų pasikviestų garsių menininkų paslaugomis naudojosi Lietuvos didikai, aukšti bažnyčios dignitoriai. Istorinės žinios ir radinių lokalizacija liudija, kad Vazų laikais reprezentacinių salių traktas su antikameromis ir audiencijų sale buvo įrengtas trečiajame pietų korpuso aukšte – piano nobile. Valdovų vyrų apartamentai buvo vakarų, o moterų – rytų korpuse. Prie Katedros pastatyta Šv. Kazimiero koplyčia buvo šventojo relikvijų pagerbimo vieta, kartu tarnavo ir kaip rūmų koplyčia, antrojo aukšto galerija sujungta su rūmais. Archeologinių tyrimų duomenimis, rūmų šiaurės korpuse buvo įkurta virtuvė.

 

1655 metais Vilnių užėmė Maskvos bei kazokų kariuomenė ir šešerius metus čia šeimininkavo. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo sudeginti, apgriauti, nusiaubti ir išplėšti. Jie nebebuvo suremontuoti ir daugiau niekada nebetarnavo kaip Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija, nors Lietuvos bajorija nuolat reikalavo rūmus atkurti, kad trečdalį laiko bendras Lenkijos ir Lietuvos valdovas galėtų praleisti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Taigi net apgriauti rūmai išsaugojo simbolinę prasmę bei praktinę reikšmę senosios Lietuvos valstybės funkcionavimui. XVIII amžiuje rūmuose apsigyveno miestiečiai bei neturtingi bajorai, o pačioje šimtmečio pabaigoje buvo planų juose įkurdinti valstybės komisijas. Padalijus Abiejų Tautų Respubliką, nebepuoselėta viltis, kad istorinė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija kada nors atgaus savo spindesį. XVIII–XIX amžių sandūroje, carinės Rusijos administracijai skatinant, rūmai nugriauti kaip sunaikintos valstybės regimas simbolis, tos valstybės valdovų buvusi rezidencija ir administracinis centras. Suvokiant rūmų, kaip sunaikintos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visos Abiejų Tautų Respublikos simbolio istorinėje Lietuvos sostinėje, svarbą, labai reikšmingas faktas yra tas, kad per visą XIX amžių ir netgi XX amžiaus pradžioje dailininkai romantikai – nuo Pietro de Rosio (Pietro de Rossi), Karolio Račinskio (Karol Raczyński), Juozapo Jurgio Ozemblovskio (Józef Jerzy Oziembłowski), Marcelio Januševičiaus (Marceli Januszewicz), taip pat nežinomų dailininkų iki pat Juozapo Kamarausko – dažnai vaizdavo Vilniaus katedrą iš pietų pusės kartu su tuomet nebeegzistavusiais Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmais, siedami juos su Gediminaičių-Jogailaičių dinastija. Rūmus prisimindavo ir rašytojai romantikai, istorikai Teodoras Narbutas (Teodor Narbutt), Juzefas Ignacas Kraševskis (Józef Ignacy Kraszewski), Mykolas Balinskis (Michał Baliński), Mykolas Homolickis (Michał Homolicki), prelatas Janas Kurčevskis (Jan Kurczewski) bei kiti autoriai.
 

Sporadiški Vilniaus pilių teritorijos tyrimai buvo atliekami jau nuo XX amžiaus pradžios, tačiau Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija labiau susidomėta pačioje amžiaus pabaigoje. Jau 1983 metais buvo kilusi idėja atkurti renesansinius rūmus bei juose įrengti nacionalinę dailės galeriją. Nuoseklūs rūmų teritorijos tyrimai pradėti kartu su Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietinės imperijos judėjimu 1987 metais. Tyrimus iš pradžių vykdė Paminklų restauravimo ir projektavimo institutas, vėliau – Lietuvos istorijos institutas, o nuo 1993 metų specialiai įkurta institucija – Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“. Kompleksinių – archeologinių, architektūrinių, istorinių, menotyrinių – tyrimų programai ilgus metus vadovavo archeologai habil. dr. Vytautas Urbanavičius ir dr. Albinas Kuncevičius, architektas dr. Napaleonas Kitkauskas, meno istorikas Stasys Samalavičius, vėliau – archeologas ir geologas Eduardas Kauklys. Archeologinių tyrimų autoriai: Gintautas Striška, Gediminas Gendrėnas, dr. Gintautas Rackevičius, Egidijus Ožalas, Povilas Blaževičius, Ėrika Striškienė, dr. Daiva Steponavičienė ir kiti. Vykdant tyrimus, būta įvairių Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties idėjų. Mąstyta apie galimybę čia įkurdinti Lietuvos Respublikos Prezidento rūmus. 1999 metais Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys Kultūros ministerijos prašymu parengė pirmąsias Valdovų rūmų pritaikymo gaires, kuriose buvo pristatyta Valdovų rūmų, kaip polifunkcinės kultūrinės, reprezentacinės, muziejinės, edukacinės institucijos, vizija. 2000 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo įstatymą, o po metų Lietuvos Vyriausybė savo nutarimu patvirtino Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepciją. Valdovų rūmų atkūrimo projektavimo darbų konkursą laimėjo Projektavimo ir restauravimo instituto architektų grupė, vadovaujama architekto Rimo Grigo (iki 2008 metų) ir architekto Ričardo Bitovto (nuo 2008 metų), kurie tapo Valdovų rūmų atkūrimo projekto vadovais. Projekto koordinatoriumi paskirtas architektas Audronis Katilius, o būti moksliniu vadovu pakviestas ilgametis Vilniaus pilių ir rūmų tyrinėtojas dr. Napaleonas Kitkauskas. Istorinių interjerų atkūrimo projektavimo darbus koordinavo architektė Vida Povilauskaitė, prie ekspozicijų įrengimo dirbo architektė Rūta Klimavičienė bei dizaino specialistas Jonas Gerulaitis. Šios grupės parengto Rūmų atkūrimo projekto pagrindinė idėja – maksimaliai išsaugoti ir eksponuoti išlikusias rūmų liekanas, atskirti jas nuo atkuriamų erdvių, taip pat, kiek įmanoma, atkurti autentiškas rūmų patalpas, reprezentacinius istorinius interjerus, atspindinčius svarbiausias rezidencijos gyvavimo epochas – Gotiką, Renesansą ir ankstyvąjį Baroką, sukurti tinkamas ir patogias sąlygas ekspozicijoms įrengti, gausiems radiniams rodyti, lankytojams priimti, kultūros renginiams organizuoti, valstybės reprezentacijai. Statybos darbams buvo pasitelktas Panevėžio statybos trestas, kartu su projektuotojais ir tyrinėtojais sukūręs specialią įmonę „Vilniaus papėdė“, vadovaujamą direktoriaus Aloyzo Bertašiaus. Valdovų rūmų atkūrimo darbų užsakovo funkcijoms vykdyti įsteigta Vilniaus pilių direkcija, vadovaujama direktoriaus Sauliaus Petro Andrašūno. 2002 metais Kultūros ministerija Lietuvos dailės muziejui pavedė parengti atstatomų Valdovų rūmų interjerų atkūrimo ir pritaikymo reprezentacinėms, muziejinėms bei edukacinėms funkcijoms programą, o 2005 metais ir ją įgyvendinti. 2003 metais buvo pristatyti ir patvirtinti šios programos metmenys, parengti Romualdo Budrio, Vytauto Balčiūno, dr. Vydo Dolinsko ir Aleksandro Kulikausko. Programai plėtoti, išsamiems ekspozicijų planams rengti ir jiems įgyvendinti, būsimos Rūmų institucijos veiklos gairėms kurti muziejuje 2004 metais buvo įkurtas specialus skyrius, vėliau reorganizuotas į filialą, kuriame pradėjo dirbti Remigijus Černius, Daiva Mitrulevičiūtė, Dalius Avižinis ir kt.

 

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, o vėliau Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu visiems Valdovų rūmų atkūrimo darbams koordinuoti buvo suburta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties klausimų komisija, kuriai nuo 2006 metų vadovauja kadenciją baigęs Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas. Jau 2005 metais komisija į pagalbą pasitelkė kelias dešimtis kompetentingiausių Lietuvos ir užsienio ekspertų – dailės istorikų, architektų, restauratorių, istorikų, muziejininkų. Vykdydamos Valdovų rūmų atkūrimo darbus, visos minėtos institucijos glaudžiai bendradarbiauja ir derina savo veiksmus. Nuolat kviečiami Lietuvos ir užsienio konsultantai, surengtos penkios tiriamosios ekspedicijos į Europos istorines rezidencijas, galinčias suteikti analoginės ar metodinės informacijos. Didžiausią konsultacinę pagalbą atkuriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, rengiant jų ekspozicijas suteikė Lietuvos istorikai, dailės istorikai, muziejininkai, restauratoriai dr. Edmundas Rimša, prof. habil. dr. Eugenija Ulčinaitė, habil. dr. Rūta Janonienė, prof. habil. dr. Mečislovas Jučas, dr. Ieva Kuizinienė, prof. habil. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė, habil. dr. Jūratė Trilupaitienė, dr. Jūratė Senvaitienė, Dalia Valujevičienė, Rimvydas Derkintis, dailininkas Arvydas Každailis ir daugelis kitų, taip pat lietuvių išeivijos kultūrininkai prof. habil. dr. Paulius Kęstutis Žygas, dr. Ramūnas Kondratas, Beatričė Kleizaitė-Vasaris, kolegos iš Lenkijos, Italijos, Vokietijos: prof. habil. dr. Janas Ostrovskis (Jan Ostrowski, Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktorius), prof. habil. dr. Andžejus Rotermundas (Andrzej Rottermund, Varšuvos karališkosios pilies direktorius), dr. Markas Borela (Marco Borella, Feraros Este pilies direktorius), prof. habil. dr. Dirkas Syndramas (Dirk Syndram, Dresdeno rezidencinės pilies direktorius), taip pat prof. habil. dr. Ježis Lileika (Jerzy Lileyko, † 2009), dailės istorikai Ježis T. Petrusas (Jerzy T. Petrus), Kšyštofas Čyževskis (Krzysztof Czyżewski), Stanislava Link-Lenčovska (Stanisława Link-Lenczowska), habil. dr. Kazimežas Kučmanas (Kazimierz Kuczman), Piotras Jacekas Jamskis (Piotr Jacek Jamski), dr. Meinolfas Zymeris (Meinolf Siemer), architektas restauratorius Piotras Stempienis (Piotr Stępień) ir daugelis kitų. Nuo 2002 metų itin suintensyvintos istorijos šaltinių paieškos Lietuvoje ir užsienyje, tęsti archeologiniai ir architektūriniai tyrimai. Kasmet sukaupiama labai vertingos medžiagos, leidžiančios Valdovų rūmų atkūrimo projektą vykdyti moksliškai pagrįstai ir korektiškai. Kompleksiniai Valdovų rūmų tyrimai, sukaupti radiniai ir kita medžiaga leidžia ne tik koreguoti, bet ir iš esmės perrašyti Lietuvos ankstyvosios mūro architektūros, Gotikos, Renesanso, ankstyvojo Baroko istoriją, naujai pažvelgti į valdovo dvaro gyvenimo, kultūros raidą.

 

Valdovų rūmų atkūrimo programų vykdytojams labai aktyviai talkina 2000 metais įkurtas visuomeninis Valdovų rūmų paramos fondas, kuriam vadovauja Algirdas Vapšys, Edmundas Kulikauskas ir Indrė Jovaišaitė. Fondas ne tik telkia Lietuvos visuomenės ir išeivijos lėšas Valdovų rūmams atkurti, bet ir pagal galimybes propaguoja Rūmų atkūrimo idėją, rengia įvairias viešas akcijas, remia Valdovų rūmų leidybą, radinių restauravimą, parodas, edukacinius renginius. 2005 metais fondas pradėjo kaupti autentiškus meno kūrinius bei istorijos vertybes atkuriamų Valdovų rūmų interjerui.

 

2002 metų gegužės 10 dieną oficialiai pradėjus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo darbus, buvo nuspręsta, kad Rūmų atkūrimas galėtų tapti vienu iš svarbiausių Lietuvos tūkstantmečio programos pabaigos 2009 metais akcentų, savitu paminklu Lietuvos tūkstantmečiui. Svarstant numatytų atkurti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniaus Žemutinėje pilyje galimą paskirtį, numatyta, kad visos Europos kontekste geriausiai šalies istorijos aktualinimo, kultūros ir paveldo pristatymo, edukacinės ir valstybės reprezentacinės veiklos bei turizmo informacijos sklaidos poreikius galėtų tenkinti atstatytame pastate įkurdintas istorinės rezidencijos pobūdžio muziejus, turintis nacionalinį statusą ir tapsiantis daugiafunkciu istoriniu kultūros centru. Toks muziejus buvo įsteigtas ir veikia nuo 2009 metų sausio 1 dienos.
 

Siekiant įgyvendinti Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų misiją, svarbiausius veiklos tikslus ir uždavinius, Rūmuose nutarta įrengti keturis pagrindinius ekspozicinius maršrutus, turinčius ryšį su istorinėmis rezidencijos funkcijomis. Autentiški įvairių periodų pilies ir rūmų mūrai, gausūs ir įvairūs radiniai kartu su rūmų raidos maketais, iš viso pasaulio surinkta ikonografine medžiaga, rekonstrukciniais brėžiniais, planais, piešiniais ir tekstiniais komentarais bus rodomi I maršruto didaktinėje rūmų istorinės ir architektūrinės raidos ekspozicijoje, kurią planuojama įrengti pietų korpuso požemiuose ir pietų bei rytų korpusų pirmojo ir antrojo aukštų salėse. Ši ekspozicija, arba savitas archeologijos ir architektūros rezervatas, panaudodamas skirtingas priemones ir informacijos perteikimo būdus, kontekstiškai ir integraliai pristatys Valdovų rūmų teritorijos raidą nuo seniausių laikų iki pat Rūmų atkūrimo. Rūmų, Vilniaus pilių ir Lietuvos istorijos bei kultūros paveldo, valdovų ir kitų valstybininkų, menininkų, kultūrininkų biografijų žinias lankytojai galės pagilinti, pasinaudoję individualiais kompiuteriniais terminalais ir jų duomenų bazėmis. I maršruto didaktinė ekspozicija, kurioje bus pagerbti ir Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjai, užims maždaug 1/3 visos ekspozicinės muziejaus erdvės. II maršrutas nuosekliai pratęs I maršruto pasakojimą ir lankytojus atves į reprezentacines sales su hipotetiškai atkurtais istoriniais vėlyvosios Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko interjerais. Ši ekspozicija, kuria siekiama pristatyti ne tik stilistinę rūmų erdvių raidą, bet ir istorines patalpų funkcijas (reprezentaciniai traktai su sargybinėmis, antikameromis, audiencijų salėmis, tarnybinis traktas su kanceliarija, raštine ir pan., privatūs valdovų apartamentai su kabinetais, miegamaisiais ir pan.), atspindinčias Lietuvos valstybės reprezentavimą ir valdovų gyvenseną, numatyta įrengti pietų, rytų ir vakarų korpusų antrojo ir trečiojo aukštų salėse. Greta atkurto architektūrinio dekoro kompleksinei ir moksliškai pagrįstai istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijos vizijai sukurti itin svarbus naujai sukauptas taikomosios ir vaizduojamosios dailės autentiškų XV–XVII amžiaus kūrinių rinkinys, kitų lituanistinių vertybių kolekcija. Maršrutą užbaigs valdovų lobyną ir iždinę pristatanti ekspozicinė salė. Interjerų ekspozicija įsikurs maždaug 20 salių ir taip pat užims maždaug 1/3 muziejaus ekspozicinių erdvių, kurios iš esmės pritaikomos ir kultūriniams, muzikiniams, diplomatinio protokolo bei kitiems reprezentaciniams renginiams. Abu pirmieji – pagrindiniai – muziejaus lankymo maršrutai sumanyti kaip tam tikras vientisas ekspozicinis derinys, leidžiantis susidaryti išsamų ir nuoseklų įspūdį ne tik apie Valdovų rūmų raidą, istorinę paskirtį, bet ir apie senosios Lietuvos valstybės, jos kultūros istoriją, tradicinius europinius politikos bei meno ryšius. Abu maršrutai, skirtingi savo eksponatų pobūdžiu, įrengimo ir informacijos pateikimo metodika, vienas kitą papildo ir yra savaime suprantamas duetas tose Europos šalyse, kuriose istorinės rezidencijos per amžius nukentėjo, buvo daugiau arba mažiau rekonstruojamos ir prarado savo istorinius rinkinius, tačiau siekia kompensuoti šias netektis ir pateikti visavertį miesto, krašto, valstybės, jos vadovų bei visuomenės raidos paveikslą. Tai per du pasaulinius karus ypač nukentėjusiai Vidurio Europai itin būdingas ekspozicinis derinys, tačiau nesvetimas ir panašų likimą išgyvenusioms Vakarų Europos rezidencijoms, kuriose norima įrengti muziejinio pobūdžio kultūros, švietimo, turizmo objektus.

 

Kiti du atkurtų Valdovų rūmų lankymo maršrutai yra papildomi, specialūs. III ekspozicinis maršrutas turėtų būti skirtas rezidencijos muzikinio ir buities gyvenimo didaktinei ekspozicijai su daugiafunkce sale įvairiems kultūros ir edukacijos renginiams, istorinių operų pastatymams, koncertams, taip pat konferencijoms, seminarams, valstybės reprezentaciniams renginiams organizuoti. Šio maršruto erdvės išdėstytos šiaurės vakarų korpuso šiaurinėje dalyje, kur istoriškai bent jau XVII amžiuje yra buvusios virtuvės. IV maršrutas numatytas kaip tarptautinius standartus atitinkantis laikinųjų nacionalinių ir tarptautinių parodų centras, pristatantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio lituanistinį ir bendrą Europos paveldą. Greta atvežtinių parodų čia numatyta nuolat rengti gausių Valdovų rūmų teritorijos radinių tematines, tipologines, chronologines ir kitas parodas. Šio maršruto ekspozicinės erdvės išdėstytos šiaurės vakarų korpuso vakarinėje dalyje. Rūsio zonoje ateityje yra galimybė įrengti atskirą teminę Valdovų rūmų ginklų, šaudmenų, šarvų ekspoziciją.

 

Atkurtuose Rūmuose taip pat numatyta sukurti sąlygas kultūrinio turizmo informacijos sklaidai, valstybės reprezentacijos renginiams, plačiai edukacinei veiklai, įvairiems nacionaliniams ir tarptautiniams forumams, susitikimams. Čia turėtų veikti ir tradicinių istorinių valgių bei gėrimų restoranas-kavinė, specialus humanitarinis knygynas ir suvenyrų parduotuvėlė. Visa ši muziejaus lankytojus padėsianti aptarnauti šiuolaikinė infrastruktūra bus sutelkta po Didžiuoju kiemu įrengtame lankytojų priėmimo vestibiulyje (terminale) ir jo prieigose, kur taip pat bus įkurtos drabužinės, bilietų kasos, informacijos centras, auditorija, tualetai ir kitos pagalbinės erdvės. Taip siekta iškelti visas pagalbines funkcijas užtikrinančias patalpas už istorinių rūmų kontūro ir skirti kuo daugiau atkurtų istorinių erdvių muziejinėms ekspozicijoms bei kitoms kultūrinėms, edukacinėms funkcijoms. Kita vertus, vestibiulio įrengimas po Didžiuoju kiemu leis eksponuoti dalį ankstyviausių pilies laikotarpio mūrų. Tame lankytojų aptarnavimo vestibiulyje, kuris leidžia centralizuoti lankytojų aptarnavimą, po Rūmų Didžiuoju kiemu taip pat prasidės ir baigsis visi muziejinių ekspozicijų maršrutai. Todėl lankytojai demokratiškai galės patys susidaryti sau tinkamą individualų Rūmų erdvių apžiūrėjimo planą.

 

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rinkiniai, kurie bus pristatomi minėtose teminėse ekspozicijose, formuojami atsižvelgiant į istorines paveldo išsaugojimo realijas, numatytas institucijos funkcijas ir ekspozicijų pobūdį. Muziejaus rinkinių ir didaktinių ekspozicijų pagrindą sudarys gausūs ir įvairūs radiniai (iš viso – daugiau negu 300 tūkstančių vienetų), 1987–2009 metais sukaupti Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“. Tai visos Europos mastu retas kompleksinis vienos teritorijos, vieno svarbaus nacionalinio objekto archeologinių radinių rinkinys. Viena iš vertingiausių ir įspūdingiausių radinių kolekcijų yra XV–XVII amžiaus koklių rinkinys, kuriam gausumu ir įvairumu neprilygsta jokia kita analogiška kolekcija Europoje. Tyrimų metu surastos architektūrinės detalės tapo Rūmų eksterjero ir interjero dekoro atkūrimo pagrindu. Istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijai sukurti Lietuvos dailės muziejuje nuo 2003 metų buvo pradėtas formuoti istorinių baldų, gobelenų, paveikslų, kitų Gotikos, Renesanso ir ankstyvojo Baroko epochų vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių, lituanistinių vertybių rinkinys. Šios vertybės, atsižvelgiant į atkuriamų Rūmų interjerų stilistiką ir funkcinę paskirtį, buvo įsigytos už valstybės biudžeto ir Valdovų rūmų paramos fondo aukotojų lėšas, taip pat gautos vertingos dovanos. Tarp interjerų ekspozicijai sukauptų kūrinių savo verte išsiskiria XV–XVII amžiaus itališkų, prancūziškų, vokiškų baldų rinkinys, XVI–XVII amžiaus gobelenų kolekcija su unikaliu Žygimanto Augusto herbiniu gobelenu, Lietuvos, Lenkijos ir Saksonijos bendro valdovo Augusto Stipriojo stiklo taurių, taip pat lituanistinių knygų bei žemėlapių rinkinys.

 

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų radiniai ir interjerų ekspozicijos vertybės nuo 2004–2005 metų buvo eksponuojamos Taikomosios dailės muziejuje. Radiniai 1992–1993 metais taip pat buvo rodomi Vokietijoje ir 2006–2007 metais Lenkijoje surengtose parodose, kurios buvo įamžintos, išleidžiant katalogus arba ekspozicijų vadovus.