Koncertas „Alla Napoletana: spalvingojo Neapolio garsovaizdžiai“

Festivalio „Banchetto musicale“ koncerte spalio 12 d. 20.00 val. pasirodys šešių atlikėjų (muzikantų) ansamblis „L’Arpeggiata“. Vadovė – Christina Pluhar, teorba

Solistai:
Vincenzo Capezzuto, altas
Anna Dego, šokis

 XVII a. Neapolis buvo laikomas muzikos sostine, operos ir commedia dell’arte lopšiu. Prestižinėse Neapolio konservatorijose mokslus baigė iškilūs muzikantai, kompozitoriai, garsūs kastratai.

Muzikinėje kelionėje po seicento napoletano ansamblis „L'Arpeggiata“ pristato ankstyvojo baroko vokalinę muziką ir neapoliečių liaudies dainas, kuriose apdainuojamos įvairios temos. Štai Neapolio įlankoje kyla karas tarp mažųjų ir didžiųjų žuvų, nes neištikimasis ančiuvis vėl įsimylėjo; prie bambin giesù lopšio ir Neapolio gatvėse skamba ugningos tarantelos, o rūmuose aidi virtuoziškos arijos. Ansamblio pristatoma įspūdinga programa – tokia įvairi, gyvybinga ir spalvinga kaip ir pats miestas Vezuvijaus papėdėje.

 

2000 m. įkurta „L’Arpeggiata“ yra puikus ansamblis, kuriam vadovauja Christina Pluhar. Ansamblio nariai yra geriausi šių dienų solistai, bendradarbiaujantys su išskirtiniais baroko ir tradicinės muzikos dainininkais. Jų tikslas – iš praeities iškelti beveik nežinomą repertuarą ir susitelkti ties XVII a. pradžios muzika.

 

Ansamblio „L’Arpeggiata“ repertuaro pagrindą sudaro instrumentinės improvizacijos, taip pat jam būdingas kitoks požiūris į dainavimą, sutelktas į interpretaciją, paveiktą tradicinės muzikos. Svarbi ansamblio veiklos sritis – ir įspūdingų pasirodymų kūrimas bei sceninių veikalų pastatymai.

 

Režisieriaus Philippe’o Claudelio kino filmą „Tous les soleils“ (2011) įkvėpė legendinio albumo „La Tarantella“ muzika, o garso takeliui panaudota „L’Arpeggiata“ atliekama muzika.

 

Kritikai liaupsina laisvą, spontanišką ir itin virtuozišką muzikavimą, kuriuo senoji muzika prikeliama naujam gyvenimui. Nuo susikūrimo „L’Arpeggiata“ grojo pilnoms klausytojų salėms įvairiose pasaulio šalyse. Su koncertais ansamblis aplankė Europą, Pietų Ameriką, Japoniją, Kiniją, JAV, Australiją ir Naująją Zelandiją.  

 

„L’Arpeggiata“ sulaukia neįtikėtino publikos ir kritikų įvertinimo – jų albumai ir koncertai yra lydimi puikių recenzijų. Ansamblis yra išleidęs net 21 albumą (garso įrašų kompanijose „Alpha“, „Naïve“, „Virgin Classics“ ir „Erato/Warner“), kurie yra ne tik tapę bestseleriais, bet ir yra pelnę gausybę apdovanojimų, tokių kaip ECHO Klassik ir OPUS Klassik, Edison Prize, VSCD Muziekprijs, Cannes Classical Awards, Timbre de platine d'Opéra international, BBC Magazine, Prix Exellentia Pizzicato, ffff Télérama, Coup de cœur de l’Académie Charles Cros ir daugelį kitų.

Grace (Austrija) gimusi dirigentė Christina Pluhar neabejotinai yra viena kūrybingiausių ir stilistiškai įtakingiausių senosios muzikos asmenybių. Dėl savo nenumaldomos aistros muzikai 2009, 2010 ir 2011 m. ji pelnė ECHO Klassik apdovanojimą, o 2018 m. jos vadovaujamas ansamblis „L’Arpeggiata“ – Opus Klassik „Metų ansamblio“ apdovanojimą.

 

2014 m. Christina Pluhar gavo Bogotos (Kolumbija) „Teatro Mayor“ užsakymą ir jame atliko savo cross-over operą „Orfeo Chamán“. 2017 m. kartu su choreografe Mei Hong Lin ji sukūrė šokio spektaklį „Music & dance for a while“ Linco „Landestheater“ teatre, kuris buvo apdovanotas Austrijos muzikinio teatro prizu.

Christina Pluhar taip pat sulaukė didelės sėkmės kaip operos dirigentė; dirigavo Emilio de’ Cavalieri „Rappresentatione di Anima et di Corpo“, Luigi Rossi „Il Palazzo Incantato“, Giovanni Andrea Bontempi „Il Paride“, Claudio Monteverdi „Orfėją“, Henry Purcello „Didonę ir Enėją“, Georgo Casparo Schürmanno „Die getreue Alceste“, Wolfgango Amadeus Mozarto „Il Re Pastore“, Händelio „Belšazarą“ ir kt.

Nuo 1992 m. Christina gyvena Paryžiuje.

Vincenzo Capezzuto gimė 1979 m. Salerne. Jis studijavo klasikinį šokį Neapolio San Karlo teatre, o 2005–2011 m. buvo Italijos šokio trupės „Aterbaletto“ solistas. 2009 m. Christina Pluhar jį atrado kaip dainininką. Nuo to laiko jis nuolat bendradarbiauja su ansambliu „L’Arpeggiata“, prisidėjo prie kompaktinių plokštelių „Via Crucis“ (2010), „Los Pajaros Perdidos“ (2012), „Mediterraneo“ (2013) ir „Music for a while“ (2014) įrašymo. Su „L’Arpeggiata“ jis yra koncertavęs ne tik Liudvigsburgo „Schlossfestspiele“, bet ir kituose tarptautiniuose muzikos festivaliuose – Honkongo ir Drezdeno festivaliuose, taip pat Niujorko „Carnegie Hall“ ir Londono „Wigmore Hall“. Kartu su režisieriumi Claudio Borggiani jis taip pat sukūrė tarpžanrinį meno projektą „Soqquadro Italiano“, su kuriuo, be kita ko, pasirodė Venecijos bienalėje. 2013 m. su baroko orkestru „Pomo d’oro“ (vad. Riccardo Minasi) jis įrašė barokines Venecijos gondolininkų dainas, kurios buvo išleistos kompaktinėje plokštelėje kartu su Donnos Leon knyga „Gondola“.

 

Aremou Rindinedda (ar. Christina Pluhar)

 

 Pizzica di San Vito (Salento)

 

Ninna nanna alla Napoletana (ar. Christina Pluhar)

 

Nicolas Mattei / Improvizacija (ar. Christina Pluhar)

 

La Carpinese (Carpino)

Improvizacija

 

Girolamo Kapsberger (1580–1651)

 

Rodolfo Falvo (ar. Christina Pluhar)

 

Lo Guarracino (Neapolis, XVIII a.)

Fenesta che luciva (Lamento funebre) (Neapolis, XVIII a., ar. Christina Pluhar)

Pizzicarella mia (Puglia)

Santiago de Murcia (ar. Josep Maria Marti Duran)

Alfio Antico

Nežinomas kompozitorius (XVII a.)

Andrea Falconiero (Neapolis, 1650)

 

Lu Passariellu (ar. Christina Pluhar)

---